MŪSŲ SKAITYTOJŲ MINTYS APIE BENAMIUS

Prieš atsakydamas į Sociumo klausimus ar benamiai yra „žlugę“ žmonės, nebeturintys nieko švento, ar gyvenimo aukos ir kas turėtų rūpintis jų problemomis: teisėsauga, specialios organizacijos, miestų gyventojai, valdžia, ar jie gali būti pavojingi, noriu pasidalinti mintimis perskaičius I.Čepulkauskaitės straipsnelį Gatvės žmonės.

Straipsnelyje išvardinta daug priežasčių, dėl kurių asmenys tampa benamiai. Su kai kuriomis aš pilnai sutinku, kad dėl jų gali tapti benamiu, pvz.: smurtas namuose, psichiniai sutrikimai ar pan. Šios priežastys, kurios gali atsirasti ne dėl tapusiu benamiu individo kaltės. (Manyčiau, atskira problema yra asocialių šeimų vaikai, kurie kaip taisyklė, neturi kito pasirinkimo kaip tęsti savo tėvų egzistenciją.) Kitos priežastys, kurios atsiranda dėl individo kaltės, pvz.: dėl alkoholizmo, narkomanijos, nenorėjimo dirbti, nenorėjimo žmoniškai gyventi – yra to asmens sąmoningas ar nesąmoningas noras būti tokiu, kokiu jis tapo. Tai žmonės be atsakomybės ir savigarbos jausmo. Dėl savo padėties jie linkę kaltinti visus, bet tik ne save. Pateikiu pavyzdį: vienas jauno amžiaus narkomanas, siekdamas apiplėšti, įsiveržė į butą ir įvykdė žmogžudystę. Paklaustas apie ką jis galvojo vykdydamas nusikaltimą, nusikaltėlis prašė suprasti jį, nes jis esąs narkomanas – jam buvo reikalingi pinigai. Paklaustas ką jis galvoja apie laukiamą bausmę, šis atsakė, kad jis viliasi gauti švelnesnę bausmę, nes teismas turėtų įvertinti tai, kad jis – narkomanas, t.y. ši aplinkybė vertė jį įvykdyti nusikaltimą. Jam buvo atsakyta, kad neverta tikėtis švelnesnės bausmės, nes teisėjai vadovausis įstatymu, o ne tai tuo, kad jis narkomanas, juk niekas tapti juo, įrėmus pistoletą į smilkinį, nevertė.

Be abejo, reikia rūpintis, kad benamystės ir valkatavimo reiškinių būtų kuo mažiau. Tuo turėtų užsiimti atitinkamos organizacijos. Jų veikla turėtų būti nukreipta į tai, kaip asmeniui padėti tapti pilnaverte asmenybe (ne vien labdara). Tačiau aš lieku su nuomone, kad mes galime tikėtis valdžios, atitinkamų organizacijų, užsienio pagalbos, tačiau niekas ir niekados neprivers mūsų tapti pilnaverčiais visuomenės nariais, jei patys to nenorėsime.

Kiekvienas iš mūsų yra savo likimo kalvis.

Kiekvienas gauna tai, ko nusipelnė.

Domas

2000 04 19

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

.