ŽVILGSNIS

Mėnesio žvilgsnis: Kovas

vero.jpg (7714 bytes)

Profesorė, akademikė Veronika Vasiliauskienė – Lietuvos Mokslų Akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus pirmininkė. Jos mokslinių tyrimų sritis – agrariniai mokslai bei agronomija. Profesorė yra paskelbusi per 120 mokslinių ir daugiau nei 100 mokslo populiarinimo straipsnių įvairiuose leidiniuose, tyrimų rezultatai paskelbti Vokietijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Rusijoje ir kitur. Prof. Vasiliauskienė aktyviai dalyvauja rengiant aukštos kvalifikacijos mokslininkus – yra 8 apgintų daktaro disertacijų vadovė, doktorantūros studijų ir habilitacinių darbų komitetų narė Lietuvos žemės ūkio universitete (LŽŪU), Lietuvos žemdirbystės institute (LŽI), Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (LSDI). Akademikė – Lietuvos mokslo tarybos narė, Žemės ūkio mokslo ir LŽI tarybų narė, mokslinių redakcinių kolegijų narė.

Prof. V. Vasiliauskienė maloniai sutiko pasidalinti su „Sociumu“ mintimis apie Lietuvos žemės ūkio situaciją, problemas bei perspektyvas.

Sociumas: Šiandien žemės ūkis gana dažnai minimas, kalbant apie Lietuvos aktualijas. Taigi, kokia dabartinė Lietuvos žemės ūkio situacija?

V. Vasiliauskienė: Kaimas ir žemės ūkis šimtmečių kaitoje Lietuvoje buvo ir šiandien yra pirmapradis kultūros šaltinis ir jos išraiška. Tačiau istorija ir geopolitinė padėtis lėmė, kad Lietuvos žemės ūkis negalėjo nuosekliai ir stabiliai plėtotis. Buvę pasiekimai tarpukario metais buvo sugriauti karo ir pokario kolektyvizacijos. Atkūrus Nepriklausomybę, žemės ūkio sektorius labai nukentėjo dėl padarytų klaidų pradedant žemės reformą bei politizuojant daugelį sprendimų, menkai atsižvelgiant į ekonomikos dėsnius. Dėl to buvo prarasta nemažai intelektualinių ir materialinių vertybių, sukauptų pastaraisiais dešimtmečiais. Tai pablogino bendrą kaimo socialinę padėtį.

Šiandien Lietuvos kaime vyksta gilūs ekonominio ir socialinio pobūdžio transformaciniai procesai. Žemės ūkio sektoriaus veiklą ir politiką lemia bendra šalies makroekonominė situacija. Todėl vykdoma Lietuvos žemės ūkio ir maisto sektoriaus reforma kuriant naują ekonominį ir socialinį valstybės modelį reikalauja daug lėšų ir esminių permainų.

Daugiau nei pusę Lietuvos teritorijos (3,5 mln. hektarų) sudaro dirbama žemė. Lietuvos kaime gyvena daugiau nei trečdalis šalies gyventojų, o 24 proc. (per 300 tūkstančių žmonių) užimti žemės ūkio veikla. Perdirbamoje žemės ūkio produktų pramonėje dirba 40 tūkst. žmonių. Tuo tarpu Europos Sąjungos šalyse gyvena kaime ir užsiima žemės ūkio veikla vidutiniškai tik apie 5 – 7 proc. šalies gyventojų.

Situacija žemės ūkyje yra sudėtinga, nes tebevyksta žemės ūkio reforma, daugelis žemės ūkio bendrovių nutraukia veiklą, žemės ūkio produktų gamyba sumažėjusi. Situaciją neigiamai paveikė ir Rusijos krizė, nes sumažėjo rinka. Importas viršija eksportą. Be to, dėl nepatenkinamos kokybės ne visus produktus galima parduoti. Metai iš metų tęsiasi didžiuliai perdirbėjų įsiskolinimai žemdirbiams už parduotą produkciją. Dėl sunkios šalies ekonominės padėties laiku neišmokamos valstybės subsidijos. Ne visai palankios sąlygos ūkininkams plėtoti gamybą. Nepalankūs žemės ūkio sektoriaus veiklai ir kai kurie įstatymai.

Tačiau negalima sutikti su kai kurių ekonomistų teiginiais, kad žemės ūkis yra našta valstybei. 1998 m. žemės ūkio sektoriuje sukurta naujos vertės už 4,3 milijardus litų. Žemės ūkio eksporto vertė siekė 2 milijardus litų. Tais metais žemės ūkis ir jo produkciją perdirbančios įmonės į Lietuvos nacionalinį biudžetą įnešė 1,2 milijardo litų mokesčių bei įmokų, kai tuo tarpu žemės ir maisto ūkio sistemai plėtoti iš biudžeto ir kitų valstybės šaltinių buvo skirta tik 612 milijonų litų.

Sociumas: Kas per dešimtį nepriklausomybės metų žemės ūkyje pasikeitė į gerąją, o kas į blogąją pusę?

V. Vasiliauskienė:Praėjo jau 10 metų nuo Lietuvos ūkininkų judėjimo, savarankiško ūkininkavimo atsiradimo, arba Valstiečių ūkio įstatymo, kuris pirmasis įteisino ūkininkavimą, priėmimo. Vėliau buvo priimta ,,Nacionalinė žemės ūkio plėtros programa”, kuri pakoreguota 1996 metais. 1999 m. parengtos ir svarstytos įvairios strateginės žemės ūkio ir kaimo plėtros programos. Siūlymų ir gerų idėjų yra, tačiau joms įgyvendinti nėra finansinių galimybių. Beje, ir ankstesnių programų ne visos nuostatos įgyvendintos. Šiandieninę žemės ūkio sektoriaus padėtį galima vertinti dvejopai. Svarbiausia, kad privati nuosavybė daugeliui žmonių leido kūrybingiau ir geriau tvarkyti ūkius, yra gerai ūkininkaujančių ūkininkų, gerų žemės ūkio bendrovių, baigiama žemės reforma, žemė turės tikruosius šeimininkus.

Teigiama reikia laikyti ir tai, kad užsimezgė ryšiai su Europos Sąjungos bei kitų Vakarų valstybių ūkininkų sąjungomis, valstybinėmis institucijomis, mokslininkai agrarininkai bendradarbiauja su mokslo centrais. Taip atsivėrė keliai ir galimybės naujoms technologijoms, augalų ir gyvulių veislėms, tobulesnei technikai, naujiems ekonominiams sprendimams plisti Lietuvos žemės ūkio sektoriuje.

Tačiau dėl daugelio priežasčių Lietuvoje susikūrė ir vyrauja palyginti smulkūs ūkiai (apie 8 ha), kuriems šiandien priklauso apie 80% žemės.

Kaip rodo Europos Sąjungos bei pasaulinė patirtis, stambesniuose ūkiuose lengviau gaminti konkurencingą produkciją. Pavyzdžiui, Suomijoje pastaraisiais metais vyko spartus ūkių stambėjimo procesas ir šiuo metu vidutinį ūkį sudaro 22 ha, ES valstybių vidutinis ūkio dydis 14,5 ha, Didžiosios Britanijos – per 100 ha, Danijos – 40 ha.

Lietuvos kaime yra didelė bedarbystė, kurią lėmė sumažėjusi žemės ūkio produktų paklausa ir gamyba, žemės ūkio bendrovių irimas bei kiti negatyvūs reiškiniai, susiję su šalyje vykstančiais persitvarkymo procesais. Tai ne vien žemės ūkio produkcijos gamybos ir supirkimo problemos. Šios problemos apima visą kaimo ekonominį ir kultūrinį gyvenimą.

Sociumas: Kaip matome, situacija žemės ūkyje gana sudėtinga. Tačiau kokios yra pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria šioje srityje dirbantys žmonės?

V. Vasiliauskienė:Pagrindine problema galima laikyti tai, kad iki šiol didesnė dalis buvusių šalies Vyriausybių nekreipė rimto dėmesio į žemės ūkio sektorių. Šiandien dėl bedarbystės labai sudėtingos ir socialinės sąlygos. Ypač tuose regionuose, kur yra mažo derlingumo žemės – Pietryčių, Rytų Lietuvos regionai.

Dažniausiai žemės ūkio problemos siejamos su visomis kaimo problemomis arba atvirkščiai. Šiandien kaimo problemas turi spręsti ne vien žemės ūkį atstovaujančios valstybinės institucijos, bet ir kitos ministerijos, savivaldybės, žemdirbių visuomeninės organizacijos.

Būtina darbingo amžiaus žmonėms sudaryti sąlygas jų ekonominiam aktyvumui realizuoti. Reikia kurti kuo geresnes teisines, institucines ir ekonomines sąlygas prekinių ūkių formavimuisi, o bedarbiams ir mažažemiams padėti rasti užsiėmimą ne žemės ūkio veikloje. Taigi reikia ieškoti jų perkvalifikavimo galimybių. Nepilnamečius, pensininkus, be abejo, turi remti valstybė, bet tai turi būti daroma ne žemės ūkio sąskaita.

Liberaliosios ekonomikos atstovai teigia, kad apskritai žemės ūkio sektoriaus Lietuvai nereikia. Su tuo negalima sutikti, nes klimatinės, ekonominės, socialinės sąlygos, tradicijos, intelektualinės galimybės ir daugelis kitų faktorių įrodo, kad be žemės ūkio Lietuva neturi ateities. Be to, yra galimybės plėtoti konkurencingą ir pažangiai tvarkomą ūkį.

Sociumas: Kokie vyriausybės sprendimai turėtų būti priimti, kurių pagalba būtų galima spręsti šias problemas?

V. Vasiliauskienė: Be abejo, pirmiausia Vyriausybė turėtų išspręsti finansinius klausimus – laiku sumokėti subsidijas, sutvarkyti perdirbimo įmonių savalaikį atsiskaitymą bei išmokėti ankstesnius įsiskolinimus už parduotą produkciją. Šiandien kaimą slegia dideli ilgalaikiai įsiskolinimai žemdirbiams, dėl ko jie negali investuoti į tolesnę gamybą bei pažangias technologijas, veislines sėklas, gyvulius ir t.t. Tuo tarpu šiuo metu pagrinde kovojama tik su pasekmėmis, tuo tarpu mažai daroma priežasčių šalinimui.

Daugelis pasaulio šalių skiria daug pinigų žemės ūkio plėtrai. Palyginti su jomis ir Europos Sąjungos šalimis, mes esame vargšai. Leidus veikti laisvajai rinkai, pramonės produkcijos kainos arba tai, ką perka žemdirbiai, didėjo maždaug 3-4 kartus greičiau negu žemės ūkio supirkimo kainos. Tai žemės ūkio veikla užsiimančius žmones veda prie bankroto. Taigi šie klausimai spręstini.

Turėtų būti atkreiptas Vyriausybės dėmesys į kooperacijos plėtojimą žemės ūkyje, įvairiai ją stiprinant ir remiant. Be abejo, reikėtų sparčiau vykdyti ir baigti žemės reformą, kad žemė greičiau turėtų šeimininkus ir galėtų būti perkama ir parduodama. Tai leistų sparčiau stambėti ūkiams. Rytų, Pietryčių Lietuvoje ir kituose regionuose yra daug nedirbamos žemės, kuri pradeda užželti menkaverčiais medžiais, gadinamos melioracijos sistemos. Šią problemą reikėtų kuo greičiau spręsti, o nenašias žemes užsodinti mišku. Reikia paskubėti ir sprendžiant regionines problemas, kuriant darbo vietas, nes tai labai susiję su socialinėmis problemomis.

Sociumas: Šiandien labai aktualus Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą klausimas. Taigi, kaip situacija Lietuvos žemės ūkyje gali įtakoti Lietuvos siekius stoti į ES?

V. Vasiliauskienė:Yra labai daug spręstinų problemų, kurios galėtų įtakoti žemės ūkio sektoriaus veiklą bei kaimo socialines ir ekonomines problemas. Reikia manyti, kad šie procesai paspartės rengiantis Lietuvai į Europos Sąjungą, nes žemės ūkis bus vienas iš svarbiausių derybų objektų. Žemės ūkio sektoriaus pasirengimas stojimui į Europos Sąjungą pareikalaus labai daug darbo ir daugelio institucijų įsijungimo. Beje, šie darbai pradėti, ir čia svarbus vaidmuo tenka LR Žemės ūkio ministerijai, mokslo ir kitoms institucijoms rengiant įvairius dokumentus, teisinius aktus ir kt. Taip pat reikės ir investicijų. Tačiau vargu ar galima paklusti visiems Europos Sąjungos reikalavimams. Lietuva turi ir savo poziciją, nes taip greitai (iki 2004 metų) nesumažės kaimo gyventojų ir kažin ar bus galima restruktūrizuoti visą perdirbamąją pramonę bei išspręsti visus klausimus, kuriuos kelia ES žemės ūkio sektoriui. Reikalavimų įgyvendinimas pareikalaus iš įmonių didelių finansinių išteklių. Pavyzdžiui, dabar šalyje yra daugiau nei 500 mėsos įmonių, bet didžioji jų dalis nepajėgs iki 2003 metų pilnai įvykdyti visų taisyklių keliamų reikalavimų. Įmonės, neįgyvendinusios šios direktyvos reikalavimų, ne tik negalės savo produkcijos eksportuoti į ES ir ES asocijuotas šalis, bet stojimo į ES dieną turės būti uždarytos. Todėl dabar pradedami darbai narystės į ES pasekmių įvertinimui. Bus įvardintos teigiamos ir neigiamos pusės. Tačiau galima prognozuoti, kad Lietuvos žemės ūkio sektoriui stojimas į Europos Sąjungą atneš daug teigiamų pasekmių. Pirmiausia, išsiplės rinkos galimybės. 47% ES biudžeto tenka žemės ūkiui. Turės būti vienodos sąlygos ES ir Lietuvos ūkininkams, o šiandien ES valstybių ūkininkai nepalyginamai geriau laikosi. Jau šiemet iš ES struktūrinių fondų (SAPARD paramos programa) skiriama aplinkosaugai, infrastruktūrai ir kitoms investicijoms Lietuvai 125 mln. Lt. Tačiau tais klausimais Lietuvoje dar labai trūksta infrastruktūros.

Sociumas: Labai ačiū už pokalbį.

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *