Visuomenės problema: savižudybė

Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. Nors savižudybė nėra pagrindinė padidėjusio mirtingumo priežastis, tačiau tokiu būdu iš gyvenimo pasitraukia gana didelis skaičius žmonių.

Kadangi bendra visuomenės nuomonė apie savižudybę neigiama, savižudybių statistika nėra itin patikima. Apibrėžiant mirties priežastį, dalyvauja įvairūs vietinių ir valstybinių įstaigų atstovai. Tyrimai rodo, kad, nustatydami mirties priežastį, – natūrali mirtis, žmogžudystė ar savižudybė – pareigūnai dažnai neturi vieningos nuomonės. Prieinami šaltiniai, taikomos procedūros, įstatymai, pareigūnų noras įtariamą savižudybę traktuoti kaip atsitiktinę mirtį, artimųjų bei draugų polinkis klastoti įrodymus – visi šie veiksniai prisideda prie tikros situacijos iškraipymo, todėl “oficialios” savižudybių statistikos tyrinėjimai turi remtis tam tikru atsargumu.

Bandančių nusižudyti žmonių yra tikrai daug. Tyrimai rodo, jog moterys bando nusižudyti net du kartus dažniau nei vyrai. Visgi vyrai iš tiesų nusižudo dažniau . Pavyzdžiui, remiantis Jungtinės Karalystės bei Airijos respublikos duomenimis, net 75 % savižudžių – vyrai (1997 metų duomenys). Šiose šalyse žmonės nusižudo kas 82 minutes. 1996 metais JAV užfiksuotos 30 903 savižudybės (tai yra, 84,4 savižudybių per dieną). Tarp savižudžių – 24 998 vyrai, 5 905 moterys. 5 855 savižudžiai – vyresnio amžiaus asmenys (65 metų ir vyresni), 4 358 – jauni žmonės (15-24 metų amžiaus).

Lietuva pasižymi dideliu savižudybių skaičiumi. Pastaraisiais metais ypač pastebima savižudybių augimo tendencija (žr. 1 lentelė). 1997 metais Lietuvoje nusižudė 1348 vyrai ir 284 moterys. Tarp nusižudžiusių vyrų didžiausią dalį sudaro 45-54 metų amžiaus vyrai, tarp moterų – 65 metų ir vyresnės moterys.

Šaltinis: Mirties priežastys 1997. – Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės, 1998

Man Suffering Depression

Jaunų žmonių savižudybės – rimta šiuolaikinių visuomenių problema. Pavyzdžiui, 1997 Jungtinėje karalystėje savižudybės sudarė 18 % visų jaunų asmenų mirčių; bandymų nusižudyti skaičius nuo 1985 metų Anglijoje ir Velse išaugo 172 %. Remiantis pasaulinės sveikatos organizacijos (World Health Organization) duomenimis, industrializuotose šalyse nusižudo maždaug 4 kartus daugiau jaunų vyrų nei moterų. Šis santykis skirtingose valstybėse svyruoja nuo 11 (Airijoje) iki 1 (Švedijoje). Lietuvoje jaunų vyrų nusižudo 7 kartus daugiau nei moterų. Japonija bei dauguma Vakarų Europos šalių pasižymi gana žemu jaunuolių savižudybių lygiu – mažiau nei 15 atvejų per metus 100 000 jaunų vyrų. Aukščiausias jaunuolių savižudybių lygis – daugiau nei 30 atvejų 100 tūkstančių – užfiksuotas Suomijoje, Latvijoje, Naujojoje Zelandijoje, Rusijos federacijoje, Slovėnijoje. Lietuva pasižymi didžiausiu jaunų vyrų savižudybių skaičiumi. 1994 metais „Task Force of Suicide“ organizacijos Kanadoje atliktas tyrimas patvirtino, kad jaunų asmenų savižudybės susijusios su seksualine ir emocine prievarta, stresu, neplanuotu nėštumu, seksualinių orientacijų problemomis, bedarbyste, įkalinimu bei bėgimu nuo problemų namuose.

2 lentelė. Mirtys nuo savižudybių ir savo kūno žalojimo, tenkančios 100 tūkstančių 15-24 metų asmenų 1991 – 1993 metais

VyraiMoterysVyrų/moterų santykis (suapval.)
Graikija3.80.85
Portugalija4.32.02
Italija5.71.64
Ispanija7.12.23
Olandija9.13.82
Švedija10.06.71
Japonija10.14.42
Izraelis11.72.55
Jungtinė karalystė12.22.35
Vokietija12.73.44
Danija13.42.36
Prancūzija14.04.33
Bulgarija15.45.63
Čekija16.44.34
Lenkija16.62.57
Ukraina17.25.33
Vengrija19.15.53
Austrija21.16.53
Airija21.52.011
Jungtinės valstijos21.93.86
Baltarusija24.25.25
Kanada24.76.04
Šveicarija25.04.85
Australija27.35.65
Norvegija28.25.25
Estija29.710.63
Suomija33.03.210
Latvija35.09.34
Slovėnija37.08.44
Naujoji Zelandija39.96.26
Rusijos Federacija41.77.95
Lietuva44.96.77

Šaltinis: WHO, World Health Statistics Annual 1993 and 1994, 1994 and 1995.

Lighting a Cigarette

JAV atlikti tyrimai rodo, kad tipiškas, bandantis nusižudyti asmuo yra vietinė baltoji moteris, jaunesnė nei 40 metų amžiaus, neišsiskyrusi arba vieniša. Ji bando nusižudyti stipriais migdomaisiais. Kaip pagrindines bandymo nusižudyti priežastis ji nurodo vedybinio gyvenimo sunkumus arba depresiją.

Tipiškas savižudis vyras – vietinis baltasis, vyresnis nei 40 metų amžiaus, vedęs, kvalifikuotas arba nekvalifikuotas darbininkas. Jis nusižudo nusišaudamas, pasikardamas arba nusinuodydamas anglies monoksidu. Kaip pagrindines nusižudymo priežastis jis nurodo prastą sveikatą, depresiją arba vedybinio gyvenimo sunkumus (pagal Marshal B. Clinard and R.E.Meier. Sociology of Deviant Behaviour. – New York, 1985)

Šio reiškinio tyrimai rodo, jog savižudybių lygis smarkiai išauga ekonominio šalies nuosmukio metais.

Socialiniai veiksniai ir savižudybė

Savižudybių lygiui įtakos turi keletas socialinių veiksnių. JAV atlikti savižudybių tyrimai parodė, jog aukštas savižudybių lygis susijęs su silpna atskiro laikotarpio ekonomika, dideliu senyvo amžiaus žmonių procentu populiacijoje, aukštu imigracijos bei žemu emigracijos lygiu, protestantizmu, aukštu urbanizacijos lygiu bei žema socialine integracija arba socialinio ryšio trūkumu. (P.B.Horton, G.R.Leslie, R.F.Larson. Sociology of Social Problems. – Prentice Hall, 1988)

Eyes

Jau seniai pastebėta, kad socialinis ryšys turi įtakos savižudybei. Vienas didžiausių sociologijos autoritetų Emilis Durkheimas dar 1897 metais išleido savo knygą Le Suicide (Savižudybė), kurioje atskleidė ryšį tarp grupės sąlygų (socialinės integracijos, socialinio ryšio, autonomijos) bei savižudybės. Jis nustatė, jog savižudybė iš dalies priklauso nuo pačios grupės gyvenimo kokybės. Durkheimas teigia, jog savižudybė tampa priimtina silpnai integruotam į grupę asmeniui. Ji priimtina išeitis ir stipriai integruotiems grupės, kuri remia susinaikinimo tendencijas, asmenims. Autorius teigia, jog šis aktas tampa priimtina išeitimi individams, pasimetusiems dezorganizuotoje aplinkoje, nepateikiančioje aiškiai apibrėžtų reikšminių veiksmų ribų. Pirmuoju – silpnos integracijos atveju gali įvykti egoistinė savižudybė; antruoju – remiant grupei – galima altruistinė savižudybė; ir trečiuoju atveju – kuomet stinga aiškiai apibrėžtų, elgesį reguliuojančių “kelio ženklų” – įvyksta anominė savižudybė.

Savižudybės procesas

Žmonės paprastai savižudybę suvokia kaip būdą užbaigti nepakeliamą gyvenimo situaciją. Nors daugybė žmonių retkarčiais pagalvoja apie savižudybę, visgi tik gana nedidelė dalis žmonių nusižudo.

Tyrinėtojas Erwinas Ringelis teigia, jog savižudžio sindromas apima trijų pakopų procesą. Pirmiausia asmuo jaučia, kad vienintelis būdas išspręsti problemą yra savižudybė. Vėliau asmuo pradeda save kaltinti dėl situacijos. Pagaliau jis išgyvena savižudiškas fantazijas ir mintyse atlieka savižudybės aktą. (E.Ringel. The Presuicidal Syndrome. / Suicide and Life-Threatening Behavior, 6 (1977))

Wolf Howling at the Moon

Savižudybė beveik visuomet susijusi su padidėjusia socialine izoliacija. Ją lemia ilga įvairių problemų grandinė. Tuomet įvyksta kažkas, kas lemia naujus sunkumus ar pagilina senąsias problemas. Asmuo negali išspręsti problemų, didėja jo socialinė izoliacija, pagaliau jis jaučiasi visiškai beviltiškai, o savižudybė tampa vieninteliu priimtinu būdu išsivaduoti iš sunkumų.

Dauguma autorių, kalbėdami apie savižudybę, ją traktuoja kaip socialinį procesą. Jai turi įtakos ir pavyzdys. Nesėkmingas bandymas nusižudyti dažnai lemia pakitusį kitų žmonių požiūrį į bandžiusį nusižudyti asmenį. Taigi savižudis gali bandyti žudytis, siekdamas atkreipti į save dėmesį, pakeisti kitų elgesį, užsitikrinti užuojautą ir panašiai. Beveik visuomet bandoma nusižudyti tuomet, kai netoliese esama žmonių.

Mitai apie savižudybę

Yra keletas mitų apie savižudybę ir savižudžius. Kaip ir dauguma kitų mitų, jie turi tam tikrą pagrindą, tačiau jie gerokai iškreipia situaciją, todėl yra neteisingi. Štai pagrindiniai iš jų:

  1. Asmenys, kurie kalba apie savižudybę, niekuomet nenusižudo.
  2. Žmonės nusižudo be jokių perspėjimų.
  3. Žmonės, kurie bando nusižudyti arba nusižudo, visuomet siekia susinaikinti.
  4. Nusižudo asmenys, kurie yra emociškai sutrikę arba serga sunkia psichine liga.
  5. Negalima kalbėti su depresijos ištiktu asmeniu, kadangi jis gali iš kito kalbos perimti įvairių idėjų.
Business Executive Alone in Thought

Ketvirtasis mitas apie savižudybę – jog nusižudantis asmuo yra psichiškai nesveikas – reikalauja keleto komentarų. Pirma, asmenys, kurie nusižudo, paprastai nėra psichiškai nesveiki ar laikinai pamišę, tačiau šeimos nariai dažnai įsitikinę kad “niekas, būdamas sveiko proto” negalėtų nusižudyti, o jų prarastas mylimas žmogus – ne išimtis. Antra, be abejo, kai kurie psichiškai nesveiki asmenys nusižudo, tačiau nėra įrodymų, jog būtent jų liga yra savižudybės priežastis. Trečia, remiantis esamais faktais, psichiškai nesveiki žmonės sudaro mažiau nei 25 % visų savižudžių. Dauguma žmonių gyvenime susiduria su tam tikra “beviltiška” situacija. Tyrimai rodo, jog beviltiškumo jaumas yra tiesiogiai susijęs su savižudybe. O tokį beviltiškumą išgyveną ir labai racionalūs žmonės. (G.Lester, D.Lester. Suicide. – Prentice Hall, 1971)

Artimųjų reakcijos

Savižudybė sukelia didžiulę emocinę įtampą šeimoje. Nusižudžius vaikui, tėvus dažnai kankina kaltė – jie kaltina save, kad nesugebėjo laiku suvokti problemos. Kiti žmonės taip pat kaltina tėvus dėl jautrumo ir supratimo stokos. Nusižudžius vienam iš tėvų, vaikai kaltina save. Kaltės jausmas juos taip užvaldo, jog jie dažnai patiria emocinių sutrikimų. Vaikui paprastai sunkiau susitaikyti su savižudybės faktu nei suaugusiam. Suaugę geriau sugeba numalšinti savo kaltės jausmą. Yra žinoma, jog savižudybę lydinti širdgėla ir kaltės jausmas yra daug stipresni nei atitinkami jausmai po atsitiktinės šeimos nario mirties. Tyrimai taip pat rodo, kad šie ir kiti šeimos narių simptomai išlieka daugybę mėnesių po savižudybės. (P.B.Horton, G.R.Leslie, R.F.Larson. Sociology of Social Problems. – Prentice Hall, 1988)

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

.