Visuomenės portretas

Visuomenės portretas

Portretas vaizduojamojoje dailėje puikiai atspindi asmens savivokos aspektus ir fiksuoja socialinius visuomenės pokyčius. Šis žanras puikiai tarnauja kuriant asmens įvaizdį bei formuoja jo simbolinį-ideologinį kapitalą. Portretas kaip kūrinys veikia 3 kryptimis: viena vertus, užsakovas (modelis) primeta save, savo vizualinius bruožus bei meninius lūkesčius meninkui, kuris jį transformuoja papildydamas savo specifiniu matymu; žiūrovas kūrinį interpretuoja sukurdamas trečią prasminę visumą. Kitaip tariant, portretas atspindi asmens savivoką, visuomenės grožio kanonus bei portreto kaip kūrinio funcionavimą.

Post-komunistinėje Lietuvoje, per paskutinį šio amžiaus dešimtmetį, susikūrė naujos visuomeninės ir kultūrinės grupės, aktyviai siekiančios įtvirtinti save bei palikti savo pėdsakus. Kultūrinio elito samprata tampa labai paslanki ir neaiški, formuojama nebe etinių ar kultūrinių kanonų, bet visuomenės informavimo priemonių. Naujieji portreto užsakovai, jų poreikiai bei preferencijos esmiškai skiriasi, jie aktyviai diktuoja savo meninius lūkesčius bei koreguoja kūrybos procesą.

Aštuntojo ir devintojo dešimtmečio Lietuvoje itin populiarus buvo tapybinis portretas, paženklintas ekspresionizmo estetikos. Aiškiai apibrėžtas ir vaizduojamų asmenų ratas – žymūs menininkai, architektai, gydytojai, aktoriai, muzikantai, tarp kurių retkarčiais įsipindavo vienas kitas kaimo žmogaus ar darbininko atvaizdas, pageidaujamas ir proteguojamas komunistinės ideologijos. Asmuo 8-9 dešimtmečio portretuose šiek tiek idealizuojamas ir vaizduojamas pagal klasikinę schemą – kompozicijoje dažnai patalpinami jo socialinę padėtį ar profesiją atspindintys atributai, atvaizdas komponuojamas oriai, tolerantiškai. Gerosios, “fotogeniškosios” savybės pabrėžiamos, modeliui suteikiama lyriška, mąsli išraiška.

1.                               2.                                3.

Katilius.jpg (18690 bytes)
martina.jpg (17892 bytes)
koluk.jpg (16779 bytes)

Kai kurie iš šių portretų buvo publikuojami albumuose ar skolinami laikinoms parodoms, tačiau pagrindinė tokio portreto funkcionavimo erdvė – privačių namų salonas ar darbo kabinetas, kur susirinkdavo siauras pažįstamų inteligentų ratas, negalintis autentiškai bendrauti to meto ideologizuotose viešųjų renginių erdvėse.

inden.jpg (15242 bytes)

Pastarajame dešimtmetyje situacija radikaliai keičiasi. Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje populiarų tapybinį portretą beveik visiškai pakeičia tradicinė ar digitalinė fotografija, dėl savo pigaus ir greito technologinio proceso turinti neribotas reprodukavimo ir plitimo galimybes. Smarkiai keičiasi užsakovų ratas – inteligenciją pakeičia masinės kultūros atstovai (šou verslo žmonės, žurnalistai, verslininkai, roko žvaigždės, mados dizaineriai ir modeliai), portretą aktyviai naudojantys savireklamai bei įvaizdžio formavimui. Sėkmingas atvaizdas, užsakytas pas žymų fotomenininką tampa su kaupu atsiperkančia komercine investicija, platinama visuomenės informavimo priemonėmis. Svarbiu tampa įsimenantis ar netgi šokiruojantis estetinis rezultatas, portreto idealizacija samoningai pabrėžiama naudojant ryškų grimą, netikėtus aksesuarus bei kompiuterines modifikacijas. Atvaizdas įgyja fantasmagoriškų, komiškų ar teatro bruožų.                          4.

  • Dažni tampa žaidimai su asmens tapatybe, įvairūs persirengimai, eksperimentavimas su modelio seksualumu. Kyla įtarimas, jog bandoma neatpažįstamai išsiveržti iš socialinių ar kultūrinių rėmų, naikinant bet kokius biografinius pėdsakus ir kuriant naują gyvenimo istoriją. Modeliai tarsi realizuoja savo neigyvendintas fantazijas ir žaidžia nekaltus suaugusiųjų žaidimus. Fotografų studijose mėgstama naudoti įvairius pabrėžtinai teatrališkus ar komiškus rekvizitus, kur klientai gali sukurti savo privačius naratyvus.
  • Kita vyraujanti portreto kryptis – pabrėžtina atvaizdo estetizacija, sukuriant abstrakčią harmoningą visumą. Mažiau domimasi specifinėmis modelio charakterio savybėmis, daugiau – plastine visuma ir galutiniu kompozicijos sąskambiu.

                                                  5.

model.jpg (9711 bytes)
  • Trečioji, populiariausia, kryptis – modelio savybių ir jų plastinės išraiškos santykio paieškos, naudojant netikėtus ikonografinius efektus ir papildant atvaizdą tam tikru autoriaus komentaru. Ši pozicija suteikia plačias galimybes eksperimentuoti ir neriboja nei plastinių, nei technologinių galimybių. Kartais kuriant panaudojami vizualiniai-psichologiniai deriniai, veikiantys žiūrovo pasąmonę tarsi užšifruotas reklamininis prane?imas. Ikonografinis komentaras išreiškiamas per kompozicijos režisavimą, šokiruojančius elementus, komišką ar ironišką vaizdo potekstę. Tokio atvaizdo tikslas – nustebinti, supykdyti, nepalikti žiūrovo abejingo.
  •  

          6.

Šiandien kuriamos ištisos portretų serijos, jos publikuojamos ir gyvai aptarinėjamos žiūrovų bei vertintojų. Portretas įsiveržia į visuomeninį gyvenimą, žvelgdamas ne vien iš meno albumų, gyvenamųjų erdvių sienų, bet ir iš reklamų, plakatų, žurnalų puslapių, prekių įpakavimų, drabužių; kartais šie atvaizdai šokiruoja, kartais lieka buitiški ir nepastebimi, tačiau neabejotinai svarbūs masinei kultūrai.

Vienas didžiausių pastarojo dešimtmečio portreto meno privalumų – jums tereikia turėti šiek tiek pinigų, tam, kad įsiamžinti, sukuriant savo istorinį portretą, savo asmeninę istoriją ir užfiksuoti savo bruožus ateinančioms kartoms.

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

.