Valstybinės gyventojų užimtumo teisinės garantijos

Šiuo metu Lietuvoje susiklosčius grėsmingai ekonominei situacijai, mūsų valstybė susiduria su viena aktualiausių problemų pasaulyje – nedarbu. Pasiekęs tam tikrą lygį, šis reiškinys neigiamai veikia pačius bedarbius, visuomenę bei valstybę. Nėra tikslių ekonominių ar sociologinių apskaičiavimų, tačiau manytina, kad 10 proc. nedarbas – grėsminga riba. Šiuo metu Lietuvoje nedarbas siekia būtent tokį lygį, todėl valstybė turėtų imtis priemonių gyventojų užimtumui skatinti. Nepaisant ekonominės situacijos, kuri lemia tai, jog teisė į darbą negali būti efektyviai įgyvendinama, vis tik turėtų būti ir yra įstatymiškai įtvirtintos garantijos bedarbiams. Lietuva siekia integruotis į europines struktūras, todėl politikos tikslus šioje srityje valstybė nustato atsižvelgdama į Europos Sąjungos direktyvų reikalavimus. Pagrindinis tikslas – nedarbo ribojimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. įtvirtina kiekvieno žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą, teisę į tinkamas darbo sąlygas bei socialinę apsaugą nedarbo atveju. Nepaisant to, kad konstitucija yra tiesioginio taikymo aktas, suprantama, jog darbo teisiniai klausimai reglamentuojami įstatymais bei poįstatyminiais aktais.

1996 m. vasario 1 d. Gyventojų užimtumo įstatymas pakeistas Bedarbių rėmimo įstatymu. Viena šio pasikeitimo priežasčių ta, kad valstybei tapo per sunku užtikrinti gyventojų užimtumo realų įgyvendinimą. Tašiau vien pavadinimo modifikacija nebuvo apsiribota – keista ir bedarbio samprata, numatytos nuostatos, apibrėžiančios naujas bedarbių užimtumo galimybes ir t.t.

Bedarbių rėmimo įstatymas numato socialines garantijas asmenims, kurie dėl ne nuo jų priklausančių priežasčių negali dirbti, o turi teisę gauti atlyginimą. Valstybės funkcija teikiant socialinį aprūpinimą šiai asmenų kategorijai neturėtų apsiriboti vien nedarbo pašalpų skyrimu. Gyventojų užimtumo politika turėtų būti nukreipta į gyventojų aktyvumo skatinimą, kad būtų mažinamas santykis tarp dirbančiųjų ir visuomenės išlaikomų žmonių.

Kalbant apie valstybės teikiamas užimtumo garantijas bedarbiams, svarbu apibrėžti, kokia tai asmenų grupė. Iki bedarbių įstatymo pakeitimų 1996 m. vasario mėn. bedarbio sąvoka buvo suformuluota taip, kad buvo dirbtinai mažinamas bedarbių skaičius. Nedirbantys asmenys buvo skirstomi į dvi kategorijas: ieškančius darbo ir bedarbius. Bedarbiais buvo laikomi tik tie asmenys, kurie turi teisę gauti bedarbio pašalpą. O tam buvo nustatyti tam tikri reikalavimai. Pakeitus įstatymą, pakeista ir bedarbio sąvoka. Dabar ji atitinka tarptautiniuose dokumentuose nustatytą sąvoką. Bedarbių skaičius dirbtinai nebemažinamas. Tačiau sąvoka visgi nėra tobula – tarp bedarbio požymių neaptinkame nuorodos į tai, kad toks asmuo neturi privataus verslo ar kito pajamų šaltinio. Vadinasi, bedarbio pašalpa gali būti skiriama asmenims, kuriems ji visiškai nebūtina.

Dabar bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymosi įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Beje, 1996 m. birželio 21 d. patvirtintu socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. 76 bedarbių registravimo pašalpų jiems skyrimo ir mokėjimo tvarkoje, bedarbiai jiems taikomų valstybinių užimtumo garantijų prasme skirstomi į pasirengusius darbo rinkai ir nepasirengusius. Pasirengusiųjų grupei priskiriami turintys paklausią vietos darbo rinkoje profesiją, veiklos praktiką, turintys ne ilgesnę nei 1 metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką. Nepasirengusieji darbo rinkai – neturintys profesinio pasirengimo, turintys nepaklausią profesiją ar veiklos praktiką vietos darbo rinkoje, turintys ilgesnę nei 1 metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką.

Bedarbiams, kurie laikomi pasirengę darbo rinkai, 3 mėn. siūlomas darbas, atitinkantis jų profesinį pasirengimą ir sveikatos būklę; nuvykimo ir grįžimo laikas į siūlomą darbo vietą neturi viršyti 3 val., o motinoms ir vienišiems vyrams, auginantiems vaikus iki 8 metų amžiaus – 2 val. Paskui sudaromas „įsidarbinimo planas“, kurį sudarant turi dalyvauti ir bedarbis. Jam siūlomas darbas, atsižvelgiant į užregistruotas darbo biržoje darbo vietas ir į darbdavio keliamus kvalifikacinius bei dalykinius reikalavimus. Nepasirengusiems darbo rinkai siūlomas nekvalifikuotas, tačiau atitinkantis kitus minėtus reikalavimus darbas. Darbo biržai nepasiūlius darbo nurodytomis sąlygomis, skiriama bedarbio pašalpa.

Bedarbio statusas siejamas su valstybės teikiamomis garantijomis, tačiau bedarbis neturėtų likti vien pasyvus stebėtojas. Dėl šios priežasties mūsų įstatymai numato ne tik pasyvias valstybines garantijas bedarbiams, bet ir aktyvias, kurios skatina bedarbius tiesiogiai dalyvauti įdarbinimo procese. Pagal bedarbių rėmimo įstatymą darbo birža įgyvendina valstybės funkciją užtikrinti socialinę nedirbančiųjų asmenų apsaugą šio įstatymo 6 str. numatytomis priemonėmis. Nurodomos šios priemonės:

  1. nemokamos profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugos (taip pat nemokama informacija apie laisvas darbo vietas);
  2. nemokamos tarpininkavimo siekiant įdarbinti paslaugos;
  3. nemokamas profesinis mokymas;
  4. galimybė nedarbo atveju dirbti viešuosius darbus;
  5. bedarbio pašalpa.

Teisės doktrina be įstatyme numatytų socialinės paramos bedarbiams formų pripažįsta ir paskolas bedarbiams savo verslui organizuoti. Tokių paskolų skyrimo tvarką, įgyvendinant bedarbių rėmimo įstatymo 14 str., reglamentuoja 1994 m. birželio 28 d. priimtas socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Paskolos bedarbiams savo verslui organizuoti suteikimo tvarka“. Tai priemonė, skatinanti gyventojų užimtumą. Tačiau valstybė šioje srityje palieka daugiau laisvės asmens savarankiškumui; jos vaidmuo apsiriboja verslo plano įvertinimu bei kontrole, susijusia su tam tikrų reikalavimų, nustatomų asmenims bei jų veiklai organizuojant verslą, įgyvendinimo kontrole.

Tad įstatymas numato keletą priemonių, skiriamų bedarbių socialinei apsaugai. Tačiau valstybės prioritetas šioje srityje turėtų būti teikiamas bedarbių aktyvumui skatinimui, teikiant nemokamas profesinio orientavimo ir konsultavimo, informavimo apie laisvas darbo vietas, nemokamas darbo biržos paslaugas įsidarbinant bei organizuojant nemokamą profesinį mokymą ir kvalifikacijos tobulinimą. Dėl to ir turėtų būti pateisinama kartais nepalankiai vertinama bedarbio pareiga reguliariai atvykti į darbo biržą ir registruotis joje, kartu dar kartą pasidomėti laisvomis darbo vietomis.

Įstatymų leidėjas leidžia bedarbiams dirbti laikinuosius viešuosius darbus. Tokią teisę turi tiek gaunantys bedarbio pašalpą (asmenys, neturintys socialinio draudimo stažo, kai yra pasibaigęs pašalpos mokėjimo laikas arba pašalpos mokėjimas nutrauktas), tiek jos negaunantys (bedarbiai, nepasirengę darbo rinkai, kiti, gaunantys bedarbio pašalpą, jeigu jie pageidauja dirbti viešuosius darbus). Bedarbiams, dirbantiems šiuos darbus, mokamas valstybės nustatytas darbo užmokestis (pagal minimalų valandinį atlygį). Jei šis užmokestis viršija bedarbio pašalpos dydį, bedarbio pašalpa nemokama, jei neviršija – darbo birža moka darbo užmokesčio ir pašalpos skirtumą. Bedarbiams, dirbantiems viešuosius darbus ir toliau teikiamos valstybės užimtumo ir socialinės garantijos, jie toliau registruojami darbo biržoje. Įstatymo nuostata, jog šių darbų atlikimo tvarką nustato vyriausybė ar kita jos įgaliota institucija, kelia abejonių, nes, nustatant darbų atlikimo tvarką, apibrėžiami ir jų atlikimo terminai. Darbų trukmė susijusi su žmonių teisėmis ir turi būti reglamentuojama įstatymu. Kol kas ji reguliuojama poįstatyminiu aktu – vyriausybės nutarimu patvirtinta, jog viešieji darbai trunka nuo 6 iki 12 mėn.

Bedarbių rėmimo įstatymas taip pat numato galimybę atlikti kitus iš užimtumo fondo remiamus darbus . Juos turi teisę atlikti bedarbiai, kurie baigė profesinį mokymą ir darbo birža jiems negali pasiūlyti nuolatinio darbo, taip pat tie, kurie neturi reikiamo darbo stažo bedarbio pašalpai gauti (24 mėn. per pastaruosius 3 metus), ilgalaikiai bedarbiai, pasibaigus jų pašalpos mokėjimo laikui, taip pat tie, kuriems pašalpos mokėjimas nutrauktas, asmenys, pirmą kartą pradedantys darbinę veiklą. Šių darbų tikslai nukreipti į tai, kad būtų sudaryta galimybė įgyti pirminius darbo įgūdžius, jiems tobulinti darbo buvimo vietoje, nustatyti kvalifikacinių žinių trūkumą, siekiant dirbti pagal profesiją, tobulinti kvalifikaciją, padėti įsitvirtinti darbo vietoje, pasibaigus remiamų darbų terminui, skatinti žmones dirbti, įgyti profesiją. Iš užimtumo fondo remiamų darbų atlikimo tvarką bei trukmę nustato Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Trukmė – iki 6 mėn. (gali pratęsti iki 8 mėn.)

Bedarbio pašalpa – laikina priemonė, užtikrinanti pragyvenimo šaltinį. Jos laikinumas atskleidžia valstybės požiūrį į šią garantiją. Nes, kaip ir minėta, valstybės politikos prioritetas teikiamas bedarbių aktyvumui skatinti. Bedarbio pašalpos skyrimo tvarką bei kitus su šia valstybės garantija susijusius klausimus reglamentuoja bedarbių rėmimo įstatymas. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. 76 patvirtinta bedarbių registravimo, pašalpų jiems skyrimo ir mokėjimo tvarka.

Prireikus, Lietuvos darbo birža rengia valstybines, o kartu su savivaldybėmis – ir teritorines gyventojų užimtumo programas. Jos rengiamos pirmiausia labiausiai pažeidžiamiems piliečiams, numatytiems įstatymo 8 str. (asmenims, jaunesniems nei 18 m., moterims, turinčioms vaikų iki 14 m., asmenims, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau nei 5 m., asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų, invalidams).

Darbdavių reikalavimai darbo jėgai nuolat auga, todėl dalis bedarbių turi persikvalifikuoti. Bedarbio apsibrėžime aptinkame nuostatą „pasirengę profesiniam mokymuisi“. Ši nuostata vertintina kaip viena iš bedarbių aktyvumo skatinimo priemonių. Jei darbo birža negali pasiūlyti darbo, atitinkančio bedarbio profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, taip pat, jei bedarbis neturi profesinio pasirengimo, jis gali būti siunčiamas mokytis profesijos ar tobulinti kvalifikacijos. Profesija, kurios siunčiama mokytis, turi atitikti vietos darbo rinkos poreikius. Mokymosi laikotarpiu asmuo išsaugo teisę į dalį bedarbio pašalpos, t.y. jis gauna 1/3 šios pašalpos dydžio arba, jei prieš siuntimą mokytis nebuvo įgijęs teisės į bedarbio pašalpą, jam mokama valstybės remiamų pajamų dydžio bedarbio pašalpa. Jei po mokymo bedarbiui nepavyksta įsidarbinti, bedarbio pašalpa mokama ir toliau, jei bedarbis buvo mokomas pagal programą ir neįsidarbino. Profesinį mokymą ir konsultavimą organizuoja Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. Mokymo ir finansavimo iš užimtumo fondo tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Profesinis mokymas ir finansavimas iš užimtumo fondo lėšų trunka 6 mėn., tačiau tam tikrais atvejais trišalės komisijos prie darbo biržos siūlymu gali būti pratęsiamas iki 10 mėn. Nedirbančių asmenų mokymo, permokymo ir perkvalifikavimo procese dalyvauja šios institucijos:

  • Socialinės apsaugos ir darbo ministerija;
  • Respublikinė darbo birža ( ir Trišalė komisija);
  • Teritorinės darbo biržos;
  • Respublikinis mokymo centras| tarnyba;
  • Teritoriniai mokymo centrai| tarnybos;
  • Darbo rinkos mokymo tarnyba;
  • Teritorinė darbo rinkos mokymo tarnyba;
  • Profesinio mokymo įstaiga.

Visos šios institucijos glaudžiai bendradarbiauja organizuojant bei įgyvendinant bedarbių mokymą, permokymą ir perkvalifikavimą. Juridinis aptariamos veiklos pagrindas – dvišalės ir trišalės sutartys. Jos sudaromos tarp siunčiamo mokytis ir darbo biržos; tarp siunčiamo mokytis bedarbio, darbo biržos bei asmens, įsipareigojusio įdarbinti.

Valstybinių užimtumo garantijų bedarbiams įgyvendinimo procese dalyvauja ne viena institucija. Tai lemia priemonių, numatomų įstatymais bei poįstatyminiais aktais, gausa. Lietuvos gyventojų užimtumo skatinimo politika susijusi tiek su siekiu integruotis į tarptautines bei regionines struktūras, tiek su būtinybe reguliuoti bedarbystės lygį . Apsiribojant pašalpomis šioje srityje, nebūtų sudarytos sąlygos užimtumo vystymui bei konkurencijai darbo rinkoje. Neprogresuotų darbo jėgos kokybė. Kita vertus, Lietuva susiduria su vis didesniais sunkumais, sprendžiant bedarbystės klausimą. Tai, galiausiai, neatsiejama nuo socialinių problemų. Bedarbystė neigiamai veikia visuomenės vystymąsi bei kiekvieno individo psichologinę būseną. Dėl šių ir dar kitų priežasčių, valstybinės užimtumo garantijos bedarbiams skatina darbo rinkos vystymąsi bei visuomenės progresą.

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *