Socializacija kaip lyčių vaidmenų perteikimo procesas

Socializacija kaip lyčių vaidmenų perteikimo procesas

Visuomenės nuomonė lemia mūsų elgesį. Vaikas, mokydamasis kalbėti, galvoti, jausti, perima jo aplinkai būdingus kultūrinius požiūrius ir vertybes – jie tampa jo paties nuomone, vertybėmis bei nuostatomis. Žmonės perima ir lūkesčius jų elgesio atžvilgiu. Šio „perėmimo“ proceso – socializacijos – metu mes mokomės „tinkamo“ elgesio, atitinkančio mūsų vaidmenis.

Socialinis pasaulis, kuriame auga vaikas, beveik visose srityse diferencijuotas lyties atžvilgiu. Lytis yra vienas svarbiausių žmogaus skiriamųjų bruožų, jo tapatumo ir patyrimo pagrindas. Vyro ir moters skirtumai –  sudėtingas reiškinys, apimantis ne tik anatomines, fiziologines, bet ir asmenybės, elgesio skirtybes. Iš vyrų tikimasi vienų, iš moterų – visai kitų dalykų: pavyzdžiui, tradiciškai priimta, kad vyrai turi būti savarankiški, nepriklausomi, veiklūs, racionalūs, ambicingi, siekiantys karjeros, o moterys – pasyvios, priklausomos, emocionalios, besirūpinančios vaikais ir namų ruoša. Įvairūs veiksniai –  kalba, šeima, mokykla, bendraamžių grupės, žiniasklaida –   jau nuo kūdikystės formuoja žmoguje lyčių skirtybių suvokimą.

Pavyzdžiui, kalba. Galima pastebėti, kaip mūsų kalba labiau akcentuoja vyrų – moterų skirtumus, negu panašumus. Vos gimus kūdikiams suteikiamas moteriškas arba vyriškas vardas. Nuo tos dienos lyties tapatumas yra lyg „prilipdomas“ prie individo. Vyrų ir moterų skirtingumą primena ne tik vardai, bet ir kitos kalbos dalys –  įvardžiai, būdvardžiai, daiktavardžiai. Kalboje atsispindi visuomenės vertybių sistema, ir per ją galima pastebėti „dvigubą“ vertybių sistemą: vyrų ir moterų vertybes. Šios dvi vertybių sistemos kyla iš moters ir vyro sampratų, kurios susiformavo per kelis amžius ir yra perkeliamos konkretiems žmonėms. Šiuo atžvilgiu įdomu patyrinėti vyrą ir moterį apibrėžiančius kreipinius. Pavyzdžiui, moteris vadinama „Miss“ ir „Mrs“ (lietuvių kalba „panelė“ ir „ponia“). Sinonimų žodyne randame tokias žodžio „Miss“ reikšmes: netekėjusi moteris, mergina, teta, mokytoja, vaikų prižiūrėtoja, asistentė, klerkė, pardavėja. O žodžio „bachelor“ (lietuvių kalba „viengungis“) reikšmės yra tokios: nevedęs vyras, vienišas džentelmenas, laisvas džentelmenas. Trumpinys  „Mrs.“ reiškia – žmona, moteris, motina, akušerė; žodis „Master“ („šeimininkas“): vyriškos lyties asmuo, vaikinas, džentelmenas, skvairas, dvarininkas, magnatas, aristokratas, valdovas, monarchas, lordas, didis žmogus, aukštesnės klasės žmogus, vadžios žmogus, viršininkas, lyderis, šeimos tėvas, vedęs vyras, nugalėtojas, čempionas ir panašiai. Šis pavyzdys gana akivaizdžiai atskleidžia, kokia vertybių sistema dominuoja visuomenėje.

Savo lyties supratimo formavimuisi didžiulę įtaką daro šeima. Nuo gimimo kūdikis pradeda mokytis suvokti savo lytį, nes nuo pačių pirmųjų dienų tėvai sąmoningai ar nesąmoningai elgiasi su mažyliais skirtingai, priklausomai nuo jų lyties. Pavyzdys – moterų elgesio su kūdikiu tyrimas. Iš tiesų, tyrime dalyvavo tik vienas kūdikis, kuris buvo aprengiamas skirtingos spalvos drabužiais. Kai moterys būdavo paliekamos kambaryje su mėlynos spalvos drabužėliais aprengtu kūdikiu, daugelis jų tik paduodavo mažyliui žaislinį traukinuką; o kai tas pats kūdikis būdavo aprengtas rožiniais drabužėliais, moterys daug dažniau su juo burkuodavo, šypsodavosi ir siūlė, be abejo, lėlytę. Tėvo bendravimas su vaiku taip pat skirtingas –  su sūneliu jis žaidimo forma pasigrums, o dukrelę dažniau prisiglaus, pamyluos. Berniukai dažniausiai turi tokių žaislų, kurie skatina aktyvumą, nukreiptą į sportą, mašinas, karybą –  tai yra, į sferą už namų ribų. O mergaitėms siūlomi žaislai, skatinantys jų aktyvumą, nukreiptą į namų sferą. Paauglystėje norintis užsidirbti berniukas bus skatinamas išnešioti laikraščius ar pjauti žolę, o mergaitė dirbs aukle. Taigi mergaitės yra socializuojamos jas orientuojant į šeimą. Iš dukrų tėvai tikisi, kad jos rūpinsis vaikais, kitais šeimos nariais, atliks daugiau namų ruošos darbų, negu sūnūs.

Taigi tėvai atlieka socializacijos „agentų“ funkciją namuose. Paaugę vaikai susiduria su kitais labai svarbiais jų tapatumą ir elgesį formuojančiais žmonėmis – mokytojais. Šios srities tyrinėtojai yra pastebėję, kad mokytojai paprastai laikosi skirtingo požiūrio į jų klasėje besimokančius berniukus ir mergaites: pavyzdžiui, jei uždavus klausimą, berniukas šūkteli atsakymą prieš tai nepakėlęs rankos ir negavęs leidimo atsakyti, mokytojas dažnai tai priima; bet kai taip „netinkamai“ pasielgia mergaitė, jai padaroma pastaba. Tai rodo, kad berniukai turi būti aktyvesni, o mergaitės  – elgtis santūriau. Mokyklų paskaitos, kursai taip pat lemia lyčių vaidmenų išmokimą. Pavyzdžiui, korėjiečių mergaitės privalo pasirinkti tokias pamokas, kurios atspindėtų šeimos gyvenimą (maisto gaminimas, drabužių siuvimas ir pan.); Lietuvos mokyklose darbų pamokų metu mergaitės mokomos įvairių „moteriškos“ namų ruošos, o berniukai – „vyriškų“ darbų.

Be abejo, paauglystėje bei jaunystėje svarbiais socializacijos veiksniais tampa bendraamžiai. Atsižvelgiant į juos renkamasi drabužius, kalbos manierą, interesus. Tėvai paprastai pripažįsta bendraamžių įtaką ir todėl skatina savo vaikus rinktis „tinkamus“ draugus. Nuo mažų dienų lyčių socializacijai didelę įtaką daro ir žiniasklaida – pavyzdžiui, televizijoje vaikai dažniausiai mato stereotipiškus vyrų ir moterų charakterius bei elgesio būdus.

Taigi socializacijos proceso dėka visuomenėje yra užtikrinama tradicinių lyčių vaidmenų reprodukcija, jų perteikimas iš kartos į kartą.

Kaip mes išmokstame savo lyčiai tinkamų elgesio būdų? Šį procesą aiškina kelios lyčių vaidmenų socializacijos teorijos. Pavyzdžiui, socialinio išmokimo perspektyva teigia, kad vaikai mokosi vaidmenų per paskatinimą ir baudimą –  tai yra, už tinkamą savo lyčiai elgesį vaikas yra paskatinamas, o už netinkamą, kitai lyčiai būdingą – baudžiamas. Berniukas bus skatinamas, jei imituos tėvo elgesį, ir baudžiamas, jei seks motinos elgesio pavyzdžiu, o mergaitė bus skatinama ir baudžiama atvirkščiai. Taigi vaikas mokosi tinkamo elgesio, atitinkančio jo lytį, stebėdamas kitus žmones.

Kognityvinė/savisocializacijos perspektyva teigia, kad iš pradžių vaikai įsisąmonina savo lytį, kaip nekintamą veiksnį. Iki trejų metų vaikai jau suvokia save ir kitus kaip mergaites ar berniukus. Manoma, kad, kai vaikas suvokia savo lyties pastovumą, jis pradeda stengtis visą gyvenimą būti tinkamas savo lyties grupės narys, atitinkamai elgtis, įgyti savo lyties bruožų. Trumpai tariant, mokymasis būti vyru ar moterimi reiškia taisyklių, apibrėžiančių lyčių vaidmenis, supratimo ir interpretavimo procesą.

Identifikacijos/modeliavimo kryptis numato modeliavimą ir tapatinimąsi. Modeliavimas reiškia, kad vaikas stebi kitų, tai yra tėvų, elgesį ir jį imituoja. Tapatinimasis reiškia, kad vaikas, skatinamas meilės ir baimės, susitapatina su savo lyties tėvu: mergaitė tapatina save su motina, berniukas – su tėvu. Z. Froidas savo teorijoje smulkiai išdėstė, kaip vyksta toks susitapatinimas: berniukai patiria „Edipo“, o mergaitės – „Elektros“ kompleksą. Sėkmingai įveikus šiuos kompleksus, išmokstamas tinkamos lyties vaidmuo ir įgyjamos tinkamos savybės. 

Taigi „socialinės“ lyties įgijimo procese vyksta sudėtinga sąveika tarp biologijos ir socializacijos. Socializacijos proceso metu individai, perimdami ir suvokdami visuomenės lūkesčius, išmoksta savo lyčiai būdingo elgesio. Taip socializacija užtikrina tradicinių lyčių vaidmenų reprodukciją.

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *