Socialinė atskirtis ir susietis – skurdo ištakos

Skurdo ir klestėjimo priešprieša – daugiausiai diskusijų kelianti problema nuo pat visuomenės ir finansinės diferenciacijos atsiradimo. Filosofai visada siekė suprasti, kodėl skurdas dalina žmones į atskiras grupes ir verčia kovoti tarpusavyje. Buvo pateikta daugybė galimų atsakymų, tačiau nė vienas jų nepasirodė geriausias. Diskusijos apie skurdą, tik nauja forma, tęsiasi iki šiol. Rašomos knygos, rengiamos konferencijos, skirtos naujam, neseniai atrastam socialiniam blogiui – socialinei atskirčiai (Gooding, 1996).

Socialinių mokslų atstovai vis dar neranda vieningo socialinės atskirties apibrėžimo. Didysis klausimas yra šis: ar visa tai susiję su skurdu, ar ne? Kai kurie socialinę atskirtį bando paaiškinti vienu paprastu sakiniu: „kas yra viduje ir kas yra išorėje“. Iš tiesų tai kol kas geriausias apibrėžimas, kadangi jis palieka erdvės naujoms atskirties teorijoms ir sampratoms, nes iki šiol pasireiškė daugybė jos formų. Pasak Ladislavo Rabusico, „Šiandien socialinė atskirtis yra apibrėžiama kaip tam tikrų priklausymo sistemų, laikomų visuomenės funkcionavimo pagrindu, žlugimas. Šiuo atveju tai yra marginalizacijos ir izoliacijos procesas

Pažvelkime į praeitį. Prieš du dešimtmečius, jei kalbame apie pasaulinį kontekstą, didžiausia problema buvo skurdas. Vakarų Europoje, tuo metu išgyvenusioje vadinamąjį „aukso amžių“, kai gerovė pasiekė labai aukštą išsivystymo lygį, buvo beveik tas pats. Vėliau, kada žmonės Europoje tapo palyginti turtingi, skurdas jau nebevaidino svarbiausio vaidmens, atskiriant individus ar grupes nuo visuomenės. Pavyzdžiui, bedarbis Olandijoje ar Vokietijoje gauna didžiulę pašalpą, todėl jis nejaučia būtinybės dirbti. Tuo pat metu jis yra atskirtas nuo visuomenės, kadangi jis – bedarbis. Tai akivaizdžiai parodo, kad socialinė atskirtis nebūtinai reiškia skurdą.

Kas gali būti atskirtas? Kokia grupė? Atsakymas gana paprastas: atskirtas gali būti kiekvienas, taip pat kiekviena visuomenės grupė ar net valstybė. Neturime pamiršti, kad atskirtis nieko nereiškia be susieties. Atskirtas yra tas, kuris nėra susietas. Dauguma gali atmesti tam tikrą grupę dėl bet kokių priežasčių: spalvos, kalbos, etninės kilmės, profesijos, išvaizdos, sugebėjimo atlikti tam tikrus veiksmus ir t. t. Susieties ir atskirties procesų suvokimui gali pasitarnauti emigrantų padėtį aprašanti schema:

Vietiniai yra „viduje“, jie pastovūs – jie nenori iškeliauti. „Išorėje“ esantys svetimi nenori atkeliauti ir tapti vietiniais. Dėl vienų ar kitų priežasčių iškeliaujantys vietiniai yra emigrantai, o norintys atkeliauti ir atkeliaujantys svetimi yra imigrantai. Ši schema parodo įvairių grupių, siekiančių išlaikyti ar pakeisti savo pozicijas, situaciją. Problema ta, kad kitos grupės nenori keisti situacijos. Pavyzdžiui, vietiniai nesidžiaugia imigrantais, kadangi jie turi dalintis erdve su atvykėliais. Daugeliu atvejų jiems tai nepriimtina, ir tuomet prasideda konfliktas.

Socialinė atskirtis ne visuomet reiškia kažką negatyvaus. Kai kuriose situacijose atkirtis gali būti pozityvi, pavyzdžiui, atskiriant vaikus nuo seksualinio turinio medžiagos. Tą patį galima pasakyti apie susietį. Nors susietis paprastai yra pozityvi, tačiau, kai ji vyksta prieš asmens ar grupės valią, gali tapti negatyvia. Pavyzdys gali būti daugiau nei prieš 20 metų Australijoje vykęs aborigenų vaikų įvaikinimas, atimant juos iš jų motinų, siekiant kovoti su rasine diskriminacija.

Kita atskirties rūšis – „saviskirta“ (self-exclusion). Pažvelgę į grafiką, rasime emigranto kategoriją. Žmonės, kurių netenkino sąlygos jų grupėje ar valstybėje, paprasčiausiai ją paliko, atskirdami save nuo to darinio. Tai taip pat iliustruoja faktą, kad socialinė atskirtis nebūtinai yra priverstinis veiksmas.

Dabar socialinių mokslų atstovai ginčijasi, kaip politikai galėtų padėti kovoje su socialine atskirtimi. Pavyzdžiui, Vokietijos parlamentas Reichstagas turi nuspręsti, ar Vokietija priims daugiau imigrantų, kurių giminės jau gyvena šioje šalyje. Be bendradarbiavimo socialinės teorijos ir liks teorijomis, o ne veiksmais, kurių turėtų būti imtasi, siekiant sustabdyti ar užkirsti kelią tam tikrose grupėse vykstantiems atskirties procesams. Todėl politiką kuriantys žmonės socialinių mokslų teorijose atlieka svarbų vaidmenį.

Ateitis neatrodo labai optimistiškai. Socialinių mokslų atstovai nesutaria dėl scenarijų, tačiau visų jų rezultatas gana aiškus: absoliučiai marginalizuotos visuomenės, konfliktai tarp grupių ir kai kurių grupių izoliacija. Šie procesai nesustos – jie kaip tik vis labiau plėsis. Kol kas telieka viltis, kad socialinė atskirtis žingsnis po žingsnio mažės.

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *