Saint Justo socialinės idėjos

int Justo socialinės idėjos

Liberty Leading the People by Delacroix

Louis Antoine Saint Justas (1767 – 1794) – vienas žymiausių Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos, o ypač jakobinų diktatūros veikėjų, per savo trumpą politinę karjerą (1792.09-1794.07) sugebėjęs pasiekti didžiausias valdžios aukštumas tuometinėje Prancūzijoje, o taip pat tapti vienu pagrindinių jakobinų ideologų. Saint Justas buvo artimas Maximillien’o Robespierre’o draugas ir pasekėjas, todėl savo kalbose ir traktatuose dažnai reiškė pagrindiniam jakobinų lyderiui artimas pažiūras, o jo darbai, greta Nepaperkamojo kūrinių, atspindi robespjeristų minties raidą. Tačiau jeigu daugumoje kitų klausimų Robespierre’o autoritetas paprastai laikomas didesniu, tai socialinio klausimo sprendimas, atrodo, aktualesnis Saint Justui. Ventozo dekretai, laikomi radikaliausia ir tvirčiausia socialine programa (Jaurés’o ir Mathiezo netgi vadinami naujos revoliucijos programa (7;467)) buvo paruošti būtent Saint Justo, o Robespierre’ui ir Couthonui, Palmerio nuomone, netgi nelabai rūpėjo. Panašius į išdėstytus kalbose II Respublikos metų Ventozą teiginius apie socialines problemas randame ir kituose jo kūriniuose, pirmiausia “Respublikos institucijų” fragmentuose, todėl Saint Justo darbuose galima regėti pagrindinės jakobinų grupuotės – robespjeristų – pažiūras į žmonių gyvenimo padėtį ir jos pagerinimo būdus. Jie padeda geriau suprasti jakobiniškos respublikos ypatybes, taigi, jų nagrinėjimas yra svarbus visos jakobiniškos minties supratimui.

Saint Justo socialinės idėjos jo pirmuose darbuose

Louis XVI at the Bar of the National Convention by G. Verdramini After Pelegrini

Revoliucijos pradžioje 1791 metais išleistame traktate “Apie revoliucijos ir konstitucijos Prancūzijoje dvasią” Saint Justas ir išsako pirmąsias savo mintis politiniais – socialiniais klausimais. Ši knyga, kaip ir dauguma kitų to laikotarpio darbų buvo labai įtakota prancūzų švietėjų kūrinių (pirmiausia Rousseau) bei pagrįsta jų idėjiniais principais. Jame reiškiamas susižavėjimas esamais revoliucijos pasiekimais, dėstoma konstitucinės monarchijos kaip geriausios valdžios formos idėja. Ši idėja, Čiupruno manymu, Saint Justo darbe atsiranda dėl to, kad visoje šalyje vyravo konstitucinės monarchijos šalininkų mintys, karalius buvo laikomas geriausiu tautos vadu ir gynėju. Šiame darbe Saint Justas dar visiškai atmeta turtinės lygybės įkūrimą ir gina tik asmenų lygybę prieš įstatymus. Vystomas požiūris, kad turi būti įvestas turto cenzas pasyviajai rinkimų teisei, tačiau neturtingieji ir nemokantys mokesčių žmonės turi naudotis socialinėmis teisėmis. “Lygybės dvasia reiškia, kad kiekvienas asmuo sudaro taip pat ir dalį suvereno” (7;413).

Tačiau revoliucijai vystantis, didelė dalis buržuazijos, anksčiau laikiusios nuosavybės teisę šventa ir neatimama, išbraukia feodalinę ir bažnytinę nuosavybę iš “šventos nuosavybės”, tokiu būdu paverčiant ir patį nuosavybės neliečiamumo principą gana abejotinu. Kartu ir platesnės sankiulotų masės, vidinių ir išorinių sunkumų akivaizdoje ima reikalauti ir emigrantų, valstybės priešų, įtartinųjų ir netgi apskritai turtingųjų nuosavybės nusavinimo (7;412). 1791 – 1792 šis siekimas dar nėra labai stiprus, tačiau 1793 vasarą, iškilus ypač dideliems ekonominiams sunkumams, jis darosi ypač aštrus. Taip pat keičiasi ir pagrindinių revoliucijos ideologų, prie kurių priskiriamas ir Saint Justas, požiūriai: jie gerokai radikalėja.

1792.11.29 Saint Justas pirmą kartą ekonominių socialinių problemų sprendimo kelio projektą pateikia iš Konvento tribūnos. Jo kalba apie prekybą buvo labai palankiai sutikta tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų Konvento atstovų. Iš esmės savo kalboje Saint Justas dėsto liberalias nuostatas ekonomikos atžvilgiu, išreikšdamas vyraujančias tuo metu idėjas, tačiau siūlo ne visiškai laisvą prekybą, bet įvesti nemažai suvaržymų. Saint Justas siūlė liberaliai išauklėtiems Konvento nariams žvilgtelti į realią valstybės padėtį, teigdamas, kad Prancūzijos “prekybiniai ištekliai nyko, plečiantis mūsų laisvei, nes mes per daug susidomėję laisvės principais, pamynėme valdymo principus” (6;18). Jo manymu yra viena išeitis iš šios padėties: surišti liaudies “laisvę su jos laime” (6;21), nes kaip “neturtas pagimdė revoliuciją”, taip jis gali ją ir sužlugdyti (6;19). Todėl, teigia jis, “liaudis, kuri nėra laiminga neturi tėvynės, ji nieko nemyli” (6;18). Kaip galima pastebėti, jau čia tėvynės sampratą Saint Justasi susieja su materialiniu jos masių būviu. Nuosavybės suteikimas platiems gyventojų sluoksniams, jo supratimu yra svarbi sąlyga vidinei socialinei harmonijai pasiekti ir tuo pačiu stabilumui šalyje palaikyti.

Attroupement au Fauxbourg St. Antoine by L'Epine and Cl. Niquet

Revoliucijai vystantis, žirondistai, palaikė liberalią ekonominę politiką ir apskritai naujosios buržuazijos interesus, buvo priversti pasitraukti iš Konvento, dalis jų vėliau buvo giljotinuota. Valdžia liko jakobinų, kairiojo sparno, labai priklausiusio nuo masių paramos, rankose. O masės tuo metu vis labiau didino spaudimą dėl nuosavybės teisių apribojimo ir tvirtų kainų nustatymo (7;419). Maždaug tuo metu (t.y. ~1793 pradžioje) rašytame Saint Justo traktate “Apie prigimtį, pilietinę būklę, pilietinę bendruomenę, arba nepriklausomo valdymo principai” atspindi autoriaus tuometinis požiūris į socialinius klausimus. “Kad bendrija netaptų tironiška, ji turi būti kuriama lygybės pagrindu” (7;422) teigia jis. Kadangi liaudis yra suvereni, ji yra suvereni ir nuosavybės atžvilgiu. Tačiau šiame traktate turtai Saint Justui nelemia nelygybės, nelygybė susijusi su “nuosavybės ir valdų saugumu” (7;422-423).

Tuo tarpu 1793 m. vasarą situacija šalyje labai pablogėja, Paryžiuje nuolat juntamas būtiniausių produktų trūkumas. Sankiulotai vis labiau reikalauja vyriausybę imtis priemonių padėčiai pataisyti. 1793 rugsėjį teroras “įvedamas į dienotvarkę”, išleidžiamas įstatymas dėl maksimumo. 1793.10.10 kalboje Saint Justas jau reikalauja kuo didesnės prekybos centralizacijos, teigdamas, kad “išmintingai valdomoje valstybėje duona teisėtai priklauso liaudžiai” (6;96).

Instituciniai fragmentai

1793 – 1794 metais, Saint Justas rašo kitą savo traktatą, po jo mirties pavadintą “Respublikinių institucijų fragmentais”. Jame išsakoma daug minčių, atsispindėjusių Ventozo dekretuose. Šis Saint Justo traktatas laikomas bene svarbiausiu jakobinų ideologijos postulatus atskleidžiančiu kūriniu.

Jame autorius teigia, kad norint sutvirtinti revoliucijos laimėjimus, reikia jos gynėjams duoti materialinės naudos. “Neturi būti nei vargšų nei turtingųjų, – sako jis kartodamas Rousseau žodžius. – Vargšas stovi aukščiau visų žemiškų valdžių. Jis turi kalbėti su jomis kaip valdovas” (7;445). Norėdamas išlyginti visuomenę Saint Justas siūlė apdalinti beturčius žeme, kuri būtų atimta iš valstybės priešų. Kartu jis siūlė išdalinti vargšams nacionalinę nuosavybę bei išlyginti žemės valdų dydį, pirmiausia apribojant paveldimumo teisę, pakeičiant tiesioginį paveldėjimą paveldėtinos nuosavybės perdavimu į visuomeninių žemių fondą. Be to, Saint Justas siūlė savanorišką turtingųjų neturtingų vaikų įsisūnijimą (7;446). Kaip matome, čia Saint Justas beveik priartėja prie socialistinio idealo, nes jo visuomeninio žemės fondo idėja rodo, kad nuosavybė jo valstybėje iš esmės priklausytų ne asmeniui, o valstybei iš kurios jis gautų žemę tik naudojimui.

Revolutionaries at Palais Royal

Šiame traktate Saint Justas ypač akcentuoja ir darbo reikšmę. Visi žmonės turi dirbti, o nieko neveikimas turi būti baudžiamas įstatymiškai. Čia iškyla ir jo bendruomenės idealas – smulkių savininkų, kurių nuosavybė remiasi asmeniniu darbu, visuomenė, paremta stoiškais, asketiškais principais.

Valstybė, Saint Justo manymu, turi remti žmones, pasižymėjusius dideliu dorybingumu, sužeistus kareivius, pagyvenusius, našlaičius ir kitus. Tačiau išlieka aišku, kad nuosavybės jis neatmeta – tik nelygybę. Čia išryškėja vienas iš daugelio jo minties prieštaravimų: gindamas nuosavybės teisę kaip šventą, jis kartu išskiria tam tikrą jos dalį (t.y. priešų ir pan.) nuosavybę kaip atimtiną, kartu ir ne tokią šventą kaip visa kita. Tai, kad nuosavybė gali priklausyti tik tam tikrai grupės žmonių, aiškiausiai pasakoma Ventozo dekretuose, prie kurių ir norėčiau dabar pereiti.

Ventozo dekretai

1794 vasario 19 Saint Justas buvo išrinktas Konvento prezidentu, o tai buvo didelis jo veiklos pripažinimas (prisiminkime, kad Saint Justas buvo jauniausias Konvento narys). Vasario 26 jis stojo prieš Konventą su pranešimu “apie asmenis laikomus kalėjimuose” (6;109). šiame pranešime labiausiai išplėtotos jo egalitarinės idėjos. Po šios Saint Justo kalbos priimto Konvento dekreto vienas punktų skamba taip: “patriotų nuosavybė šventa ir neliečiama. Asmenų, pripažintų revoliucijos priešais nuosavybė sekvestruojama respublikos naudai…” (6;118). Saint Justo pranešime ir minėtame dekrete ypač ryški nuostata, kad revoliucijos priešai Prancūzijos respublikoje neturi jokių teisių, taip pat ir teisės į nuosavybę. O patriotų nuosavybė – šventa. Todėl šie dekretai laikomi bandymu pririšti sankiulotus prie revoliucijos (2;23), juose tiesiogiai aidi prieš dvejus metus Saint Just;o pasakyti žodžiai: “tie, kas neturi nuosavybės, neturi tėvynės”. Kartu nuosavybė tampa ne paprasta teise naudotis nacionalinio turto dalimi, suteikiama įstatymo (3;156), bet artimai susieta su politiniu lojalumu. Tik tas, kuris įrodė esąs ištikimas respublikai, o tiksliau, jos vyriausybei turi teisę į nuosavybę. O kadangi vargšai rems revoliuciją tik patys turėdami nuosavybės, sprendimas peršasi pats – atimti iš vienų ir duoti kitiems. Atimti iš priešų ir duoti sąjungininkams.

Ventozo dekretai iki Termidoro perversmo susilaukė įvairių vertinimų. Sankiulotai tikėjosi, kad jie padės įvesti taip trokštamą socialinę lygybę, tačiau jų veiksmingumas buvo labai apribotas, pirmiausia todėl, kad buvo patirtas labai didelis pasipriešinimas iš dešiniųjų veikėjų pusės. Visokiais būdais buvo stabdomas jų įsigaliojimas.

Saint Justas tuo tarpu iki pat Termidoro perversmo siekė, kad Ventozo dekretai pagaliau pradėtų normaliai funkcionuoti. “Jeigu mes tik išdėstysime principus, bet nepasirūpinsime jų įgyvendinimu … mes negausime iš jų jėgos kovai su savo priešais” (7;462) teigė jis. Palmeris rašo, kad per Termidoro krizę Saint Justas skundėsi prastu Ventozo dekretų įgyvendinimu ir buvo Baréro (vieno iš Visuomenės gelbėjimo komiteto narių) patikintas, kad bus daroma viskas, kad jie pagaliau pradėtų funkcionuoti. Tačiau to taip ir neįvyko. Dėl to istorikų tarpe iki šiol išsiskiria nuomonės dėl Ventozo dekretų ir apskritai jakobinų, tame tarpe ir Saint Just;o socialinės veiklos. Paskutinėje dalyje ir norėčiau žvilgtelti į tuos įvertinimus.

Vertinimai

Pillaging of the Maison St. Lazare by Prieur

Saint Justo veikla įvairių istorikų vertinama labai skirtingai: nuo jo kaip komunisto įsivaizdavimo (Mirovič), utopinio socialisto įvaizdžio (Derocle’is) iki visiškai nieko bendro su socializmu neturinčio veikėjo. Vieni jo veiklą įsivaizduoja kaip tęstinę, nenutrūkstamą giją (Čiuprunas), kiti laiko Ventozo dekretus naujos revoliucijos programa (Mathiez, Jaurés), dar kiti – tik liguistos fantazijos vaisiumi (ta pati Mirovič).

Marksas ir Engelsas, o kartu su jais ir nemažai jų pasekėjų laiko visą jakobinų politiką plaukimu pasroviui ir teigia, kad Ventozo dekretai, kaip ir daugelis kitų jų kūrinių – tik masių reikalavimo patenkinimas. Soboulis, tuo tarpu, pastebi, kad Saint Justo veiklasocialinėje sferoje daug aktyvesnė buvo armijose ir todėl iš jos reikia daryti išvadas apie jo socialines idėjas, tuo tarpu Ventozo dekretai daugiau politinis, nei socialinis sprendimas. Labai svarbi mintis išsakoma daugelio priešiškiau jakobinams nusiteikusių žmonių – Ventozo dekretai galėjo būti tik manevru norint susilpninti prieš lemiamą smūgį robespjeristų priešininkus eberistus (ultrakairiuosius, reikalavusius visiškos lygybės) ir patraukti mases į vyriausybės pusę. Tačiau ši mintis kitų autorių yra neigiama, akcentuojant jau minėtus Saint Justo reikalavimus priversti šiuos dekretus vykdyti.

Taigi vieningos nuomones Saint Justo socialinės programos (tiksliau, daugiau praktinės, o ne teorinės jos dalies) atžvilgiu nėra. Tačiau, manyčiau, svarbu yra pastebėti, kad ji vystosi gana aiškiai ir tolygiai, vystantis revoliucijai. Iš pradžių buvęs gana liberalių pažiūrų, kaip ir dauguma kitų revoliucijos veikėjų, Saint Justas radikalėja, nes radikalėja ir revoliucija – iš pradžių tapatinusis su trečiu luomu apskritai (kuris buvo gana liberalus), ji pagaliau tarsi nusigręžia nuo naujosios buržuazijos ir atsigręžia į plačiąsias mases. Vis dėlto, taip ir lieka neaišku – ar tai esantys apačioje sankiulotai pasuko revoliuciją minėta linkme, kartu patraukdami ir jos lyderius, ar revoliucijos vadai, “sugalvoję”, kad revoliucija bus baigta tik sukūrus visų lygybę, nusprendė pasukti ją tokiu keliu. O gal turi pagrindo ir jakobinų fatalizmas: gal pati “revoliucijaverčia mus pripažinti principą, kad tas, kuris pasirodė besąs savo šalies priešas, negali turėti joje jokios nuosavybės” (6;115).

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

.