RINKIMAI

Priešrinkiminė agitacija ir internetas

Painters at Work by Propaganda Sign

Ilgai mums buvo aiškinama, jog tikroji demokratija yra visiškai ne tokia, kokią ją suvokia visas pasaulis. Tikriausiai daugelis mūsų prisimena raudonomis iškabomis papuoštas rinkimines apylinkes bei balsavimą, kuris iš tikrųjų tebuvo tiktai gražus vaidinimas, turėjęs parodyti pasauliui mūsų „plačiosios Tėvynės“ demokratiškus pagrindus. Dabar situacija yra iš esmės pasikeitusi. Tenka prisitaikyti prie išsivysčiusiose šalyse galiojančių normų, daugiapartinės rinkimų sistemos bei neišvengiamai susidurti su tiek teigiamomis, tiek neigiamomis rinkiminės agitacijos pusėmis.

Netrukus Lietuvoje prasidės priešrinkiminė kampanija. Tai, kas dabar yra svarstoma uždaruose partiniuose posėdžiuose, planuojama ir kruopščiai slepiama nuo konkurentų, greitu laiku turėtų tapti žinoma visiems. Televizija bei radijas transliuos partijų reklaminius klipus, namų sienos „pasipuoš“ plakatais, įkyriai peršančiais mintį balsuoti tik už labiausiai to vertus, laikraščiai ir žurnalai spausdins agitacinius straipsnius bei sociologinių apklausų rezultatus. Atrodo, kad prie viso šito mes jau spėjome priprasti, išsiugdėme imunitetą ir priimame tai kaip neišvengiamą būtinybę, kaip dar vieną mūsų valstybės gyvavimo periodą.

Neseniai pasibaigę rinkimai į Rusijos Dūmą davė pakankamai daug informacijos apmąstymams. Neverta lyginti šiuo metu Rusijoje susiklosčiusios politinės padėties su situacija mūsų valstybėje, tačiau vertėtų pamąstyti, kaip politinei kovai panaudoti masines informacijos priemones. Radijas, televizija ir spauda šiam tikslui naudojami jau seniai. Dabar yra dar viena sritis – internetas, teikiantis pakankamai daug galimybių, kurios Lietuvoje kol kas nėra išnaudojamos. Žvelgiant į Rusijos patirtį galima drąsiai teigti, jog per pastaruosius, ką tik pasibaigusius rinkimus, internetas kaip agitacijos priemonė buvo naudojamas tikrai plačiai. Beveik visos partijos, politiniai judėjimai ir žymesni politikai turi savo puslapius, kurie visų pirma atlieka operatyvaus informacijos pateikimo visuomenei funkciją. Nemaža dalis politinių įvykių operatyviai komentuojami interneto leidiniuose, o vėliau kitos žiniasklaidos priemonės perima šią informaciją bei skleidžia ją platesniam visuomenės ratui. Šiuo metu Rusijoje interneto naujienų ir politinės analizės tarnybos jau yra pelniusios visuomenės pripažinimą bei tapusios gana reikšminga politinių įvykių dalimi.

Communication Lines Between Continents

Kuo gi skiriasi politinė agitacija internete nuo agitacijos mums įprastomis priemonėmis? Visų pirma tuo, kad naudodamiesi internetu mes visada turime pasirinkimo teisę skaityti ar neskaityti atitinkamą informaciją. Skirtingai nuo televizijos bei radijo, kurių dėka politikai įkyriai bando brautis į kiekvieno mūsų namus, beldžiasi į pasąmonę ir stengiasi „teisingai“ suformuoti žmonių nuomones, naršančio po internetą žmogaus niekas neprivers prieš jo valią nukeliauti į kokios nors politinės partijos ar visuomeninio judėjimo svetainę ir skaityti joje skelbiamas rezoliucijas, domėtis viešosios nuomonės apklausų rezultatais bei gėrėtis politikų nuotraukomis. Vienas iš didžiausių interneto kaip informacijos platinimo terpės privalumų yra tai, jog čia galioja pasirinkimo laisvė, žmogus pasirenka būtent tai, kas jam įdomiausia. Be to, labai didelę reikšmę turi ir informacijos pateikimo operatyvumas. Naudojantis šiuolaikine technika, reportažą apie ką tik įvykusį renginį galima paskelbti jau po keliolikos minučių, kai tuo tarpu operatyvus informacijos paskelbimas tradicinėmis masinės informacijos priemonėmis kainuoja tikrai daug ir reikalauja gana didelių pastangų. Būtent tokio operatyvaus informacijos pateikimo dėka visuotinį pripažinimą ir populiarumą pelnė Rusijos interneto laikraštis „gazeta.ru“, kurio straipsnių ištraukas neretai galima pamatyti ir Lietuvos dienraščiuose. Šalia daugybės įvairiausių pakraipų informacinių išteklių, nemažo lankytojų dėmesio sulaukia internete skelbiamos profesionalios politinės apžvalgos bei analizės, o žymesnių politinių judėjimų ir partijų informaciniai projektai, kaip taisyklė, tampa visuotinio susidomėjimo objektu, nes informacija juose paprastai būna atnaujinama itin operatyviai, reaguojant į naujus aktualiausius įvykius.

Taip yra tose valstybėse, kur internetas yra gana plačiai išvystytas ir apėmęs nemažai visuomenės gyvenimo sričių. Deja, to pasakyti apie mūsų lietuviškąjį internetą kol kas dar negalime. Negalima teigti, jog mes neturime profesionalių projektų, tačiau jų nėra tiek daug, jog susidarytų tarpusavio konkurencija, kuri ir yra pagrindinis tobulėjimo stimulas. Šiuo metu Lietuvoje interneto vartotojus preliminariai galima būtų suskirstyti į šias kategorijas: valstybinių įstaigų tarnautojai (turintys nuolatinį interneto ryšį savo darbo vietose), komercinių struktūrų darbuotojai (turintys įvairaus lygio interneto ryšį), jaunimas (besinaudojantis interneto ryšiu namuose bei universitetuose) bei žmonės, namuose naudojantys internetą kaip neatsiejamą asmeninio kompiuterio dalį. Kiekviena vartotojų kategorija turi savus interesus, ir kuriant informacinius išteklius paprastai yra orientuojamasi į kokią nors vieną didesnę vartotojų kategoriją. Dėl to politinių partijų bei judėjimų informaciniai ištekliai internete visų pirma sulaukia dėmesio tų žmonių, kurie aktyviai dalyvauja šalies politiniame gyvenime ir turi galimybę naudotis interneto ryšiu. Politinių partijų ir visuomeninių judėjimų puslapių lankytojų, kaip atskiros kategorijos, griežtai apibrėžti negalima, nes politiškai aktyvių žmonių esama visuose visuomenės sluoksniuose ir jie neišsiskiria jokiomis itin ryškiomis savybėmis, pagal kurias galima būtų juos vertinti kaip atskirą socialinę kategoriją. Gaila, bet jaunimas, bene aktyviausia lietuviškojo interneto vartotojų dalis, šiuo metu, skirtingai nuo kitų valstybių, demonstruoja nemenką politinį pasyvumą, ir politinio pobūdžio informacija domina ne tokią jau didelę jaunuomenės dalį.

Atskira politinių interneto informacinių išteklių lankytojų kategorija yra žurnalistai. Šiuo metu galima drąsiai teigti, jog visi laikraščiai, žurnalai, televizijos bei radijo stotys naudojasi internetu kaip neišsenkančiu ir bene operatyviausiai reaguojančiu į pačius įvairiausius įvykius informacijos šaltiniu. Kadangi žurnalistams yra nepaprastai aktualu informaciją gauti iš pirmų rankų, tad politinių partijų bei visuomeninių judėjimų informaciniai projektai atlieka bendravimo su žiniasklaidos atstovais funkciją.

Fire and Brick Firewall

Kalbant apie rinkiminių kovų metodiką, nereikia pamiršti, jog be visiems įprastų agitacijos priemonių veikia ir taip vadinamos „juodosios technologijos“. Nors apie jas kol kas daug nėra kalbama, bet galima drąsiai teigti, jog šių technologijų panaudojimas tapo neatsiejama beveik kiekvieno politinio žaidimo dalimi. Kaip ir kitų agitacijos priemonių, taip ir „juodųjų technologijų“ tikslas yra kiek galima labiau paveikti rinkėjų nuomonę, kad atėję balsuoti jie nebeabejotų, o būtų tvirtai apsisprendę. Tiktai tikslo šiuo atveju siekiama kiek kitokiomis priemonėmis. Į pirma vietą iškeliamas konkurentą kompromituojančios ar galinčios sukompromituoti informacijos (kompromato) rinkimas bei jos pateikimas visuomenei. Po to seka nepriklausomų masinės informacijos priemonių reakcija. Priklausomai nuo kompromato aštrumo ir aktualumo, jisai gali būti pagrindinis ir viską lemiantis veiksnys politinėje kovoje, po kurio atskleidimo konkurentui belieka visam laikui pamiršti apie aktyvesnę politinę ar visuomeninę veiklą. Prasidėjus rinkiminei kampanijai gana aktyviai imama gilintis ne tik į atskirų įtakingų asmenų politinę veiklą, bet taip pat į jų asmeninį gyvenimą. Rankiojamos įvairiausios pikantiškos jų praeities detalės, nepamirštami ir jų tėvai bei seneliai. Lietuvoje tikriausiai bene geriausiai yra žinomas faktas, kai per Prezidento rinkimų kampaniją priešininkų stovykla bandė sukompromituoti eksprokurorą Artūrą Paulauską. Į dienos šviesą buvo iškelti faktai apie jo tėvo tarnybą KGB struktūrose, apie tai, kad pats kandidatas gyvena su antrąją žmona ir t.t., ir t.t. Atrodytų, tai mažiausiai turėtų ką nors dominti, juk visas dėmesys turi būti kreipiamas į kandidato rinkiminę programą bei į jo sugebėjimus kompetentingai dirbti atsakingą darbą. Tačiau toli gražu ne visa visuomenė yra linkusi profesionaliai vertinti politikus, nemažai žmonių daliai yra svarbiau kandidatų žmogiškosios savybės, jų asmeninio gyvenimo smulkmenos, o ne profesionalumas. Atsižvelgdami į pastarąjį faktą bei į tai, jog visuomenė tiesiog fiziologiškai trokšta eilinės sensacijų porcijos, „juodųjų technologijų“ specialistai deda didžiules pastangas, kad galėtų duoti liaudžiai šio opiumo. O kai opiumas jau paduotas, toliau viskas vyksta savaime.

Bene didžiausią rezonansą visuomenėje turėjo šis įvykis: 1999 metų birželio 25 dieną Politinių naujienų agentūros serveryje www.apn.ru, kuris atlieka bemaž bulvarinio skaitalo funkcijas, buvo paskelbta, jog Rusijos federacijos Kemerovo srities gubernatorius Amanas Tulejevas (kurio tautybė, beje, čečėnas) priėmė pravoslavų tikėjimą neva norėdamas dalyvauti Rusijos prezidento rinkimuose. Greitai ši informacija buvo paskelbta žurnale „Profil“, laikraštyje „Nezavisimaja gazeta“ bei kituose leidiniuose. Aišku, žurnalistai nepamiršo šiek tiek pagražinti visos šios istorijos, parašydami, jog gubernatorius A. Tulejevas net tik pasikrikštijo, bet ir tapo vietinės pravoslavų religinės bendruomenės nariu. Iš pirmo žvilgsnio, visa ši istorija atrodo kaip eilinė „antis“, nevykęs bulvarinio lygio pokštas, tačiau kiek vėliau įvykių eiga pakrypo gana netikėta linkme. Liepos 12 dieną agentūra „Interfax“ išplatino pranešimą, jog Kemerovo srities gubernatoriui už tikėjimo išdavimą buvo paskelbtas mirties nuosprendis. Jį paskelbė ypatingas alimų (islamo teologų) susirinkimas, įvykęs Grozno mieste. Mirties nuosprendį įpareigojamas įvykdyti kiekvienas musulmonas, kiekvienoje šalyje, kur tik randamas „tikėjimo išdavikas“ (analogišką mirties nuosprendį už islamo įžeidimą britų rašytojui Salmanui Rusdžiui buvo paskelbęs šiuo metu miręs Irano religinis ir politinis lyderis ajatola al Chomeini). Vėliau ta pati naujienų agentūra išplatino paties Tulejevo pranešimą apie tai, jog ši informacija yra prasimanymas, paskleistas jo politinių priešininkų, siekiančių jį parodyti kaip religinį fanatiką bei visiškai diskredituoti. Vėliau tapo aišku, kad iš tiesų jokie „islamo teologai“ Grozne nebuvo susirinkę ir mirties nuosprendžio gubernatoriui nepaskelbė. Nors šios informacijos absurdiškumas tapo visiškai aiškus, tačiau pačiam Tulejevui teko gerokai pasistengti įrodinėjant, jog jisai nėra religinis fanatikas ir joks mirties nuosprendis jam nebuvo paskalbtas, nes istoriją apie jo tariamą „krikštijimąsi“ ir „tikėjimo išdavimą“ paskelbė visos stambiausios Rusijos masinės informacijos priemonės. O viskas prasidėjo dėl iš pirmo žvilgsnio nekaltos bei anekdotiškos žinutės viename nekokios reputacijos naujienų serveryje.

Kitas ne ką mažiau garsus skandalas yra susijęs su Maskvos mero Jurijaus Lužkovo priešrinkimine kampanija. Žinant, kokios aistros pastaruoju metu verda aplink J.Lužkovą, kokią didelę įtaką šių aistrų eskalavimui daro į priešingas stovyklas ir įtakų sferas patekę televizijos kanalai, visiškai nenuostabu, jog iš televizijos ekranų ir laikraščių puslapių politinės kovos persikėlė į internetą. Taigi pradėsime nuo pradžių. 1999 metų rugsėjo mėnesio 14 dieną buvo atidarytas asmeninis Jurijaus Lužkovo serveris www.luzhkov.ru. Pagrindinis šio projekto tikslas buvo pakeisti susidariusią arba, tiksliau sakant, suformuotą kitų masinės informacijos priemonių negatyvią nuomonę apie J. Lužkovą. Štai kaip šį įvykį komentuoja Rusijos spauda: „Dėl Lužkovo pavardės praėjusią savaitę internete kilo tikras karas. Viskas prasidėjo tuo, kad 1999 metų rugsėjo mėnesio 14 dieną Lužkovas iškilmingai pristatė savo asmeninį puslapį internete (www.luzhkov.ru), kuriame buvo pateikta gana daug informacijos apie tai, koks puikus žmogus, šeimos galva, yra Maskvos meras. Tačiau ne veltui internetas yra vadinamas pačia demokratiškiausia bendravimo priemone. Praėjo tik savaitė ir pasirodė dar vienas Maskvos mero tinklapis (www.lujkov.ru) savo dizainu ir struktūra absoliučiai identiškas anksčiau minėtam. Tačiau nuo originalo jis skiriasi visų pirma tuo, jog čia visiškai nėra teigiamos informacijos apie patį puslapio herojų, poną Lužkovą… Politinės partijos „Tėvynė – visa Rusija“, kurios vienas vadovų yra ir Lužkovas, spaudos tarnyba nesugalvojo nieko geresnio, kaip pranešti masinės informacijos priemonėms apie tai, jog jie neturi nieko bendra su šio „chuliganiško tinklapio“ pasirodymu. Jau kitą diena buvo padaryta išvada, jog tai yra informacinės tarnybos „Novosti“ darbas, na o tai reiškia, jog čia rankas yra prikišęs ekspremjeras Sergejus Kirijenka, dirbantis tame pačiame pastate, kur ir įsikūrusi tarnyba „Novosti“. Vienu metu www.lujkov.ru puslapis buvo priverstinai uždarytas, tačiau jo kūrėjai įrodė, jog jie yra taip pat ne mažiau rimti žmonės, – jau kitą dieną puslapis veikė, bei reklamavosi kituose interneto serveriuose. („Pas Lužkovą pasirodė antrininkas“ – „Komersant – Daily“ 1999 08 28).

Internet

Šiuos įvykius galima vertinti dvejopai. Visų pirma, tai politinės intrigos ir bandymas formuoti visuomenės nuomonę, kas paprastai tėra pigus populizmas. Tačiau tokios informacijos pasirodymas ne kur nors kitur, o internete, bei šio pasirodymo visuomenėje sukeltas rezonansas reiškia, jog šiuo metu internetas jau yra vertinamas kaip pakankamai rimta masinės informacijos priemonė, kuria savo tikslams įgyvendinti galima naudotis lygiai taip pat kaip ir televizija, radiju bei spauda. Ir tai liečia ne tiktai politinės agitacijos formas, bet ir visą kasdieninį mūsų gyvenimą. Toliau vystantis pažangioms informacinėms technologijoms, netrukus turėtų atsirasti vis daugiau ir daugiau elektroninių leidinių, nes būtent tokiems laikraščiams bei žurnalams priklauso ateitis. Aistros, verdančios dėl vienokios ar kitokios internete publikuotos informacijos patikimumo tik dar kartą įrodo, jog eidama prie interneto galutinio sutapatinimo su įprastomis viešosios nuomonės formavimo priemonėmis. Reikia manyti, jog visiškai netolimoje ateityje, gal net prieš artėjančius Seimo rinkimus, ir pas mus prasidės tam tikra politinė kova internete.

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *