P. Bourdieu politikos lauko samprata

P. Bourdieu – vienas įdomiausių ir originaliausių 20 a. antros pusės Vakarų Europos sociologijos atstovų. Jo nagrinėjamų problemų spektras ypač platus: nuo 60-jų Alžyro iki švietimo problemų nagrinėjimo, nuo kabilų etnologijos klausimų iki meno sociologijos, nuo moters vaidmens problemų iki Martin Heidegger politinės ontologijos kritikos. P.Bourdieu pasižymi universalumu bei produktyvumu: yra daugiau nei 25 monografijų, daugybės straipsnių, publikuojamų didžiausiuose Prancūzijos ir kitų šalių moksliniuose žurnaluose, autorius. Greta minėtos problematikos P. Bourdieu analizuoja politinės sociologijos problemas: politinės ir socialinės sferų santykius. Šiame straipsnyje bus pristatoma politikos lauko, kaip vienos iš visuomenės sudedamųjų dalių, P. Bourdieu samprata.

The Ginza at Night

Tačiau pirmiausia derėtų pateikti autoriaus visuomenės apibrėžimą. Visuomenė – tai socialinė erdvė, sudaryta iš apibrėžtų elementų – socialinių laukų, kuriuose veikia aktyvūs socialiniai agentai. Svarbu paminėti, kad socialinių agentų aktyvumas sąlygojamas tam tikro habitus,anot P.Bourdieu – “varomosios” jėgos, objektyvios kognityvinės struktūros, organizuojančios jų nuostatas, požiūrius bei veiklas. Kiekviename socialiniame lauke veikiantys socialiniai agentai paklūsta habitus ir jo dėka gali spontaniškai orientuotis socialinėje erdvėje, daugiau ar mažiau adekvačiai reaguoti į įvykius bei situacijas. Socialinės erdvės sudedamosios dalys socialiniai laukai – politikos, ekonomikos, religijos, kultūros, švietimo ir pan. gali būti suvokiami ir kaip socialiniai institutai. Pati sąvoka “socialinis laukas” nurodo į tam tikros struktūros (šiuo atveju socialinio instituto) tūrį. Tokiu būdu kiek nuslopinamas socialinio instituto sąvokos abstraktumas, ko pasėkoje atsiranda vietos socialinių agentų habitus bei asmeninių savybių svarbos vertinimui. Socialiniai agentai užima įvairias pozicijas įvairiuose socialiniuose laukuose vienu metu. Užimant tam tikras pozicijas, didelis vaidmuo tenka habitus, kadangi jis užtikrina normalų socialinio lauko funkcionavimą. Kiekviename socialiniame lauke habitus yra svarbus “sveikai” socialinei stratifikacijai. Geriau įsivaizduoti struktūrą padės pateikiama schema:

soc1.gif (4439 bytes)

Politinėje sociologijoje svarbus politikos lauko ir jo elementų veikimo logikos ir mechanizmų nagrinėjimas. P. Bourdieu politinės sociologijos koncepcijoje politinė partija – viena iš politikos lauko struktūrinių dalių, kurią galima būtų laikyti svarbiausia greta politinių grupuočių, socialinių agentų asociacijų ar pavienių socialinių agentų. Jos specifiškumą pabrėžia tiek narių skaičius, kas yra svarbu dalyvaujant konkurencinėje kovoje dėl valdžios, tiek politinio, simbolinio kapitalo apimtis. Šios prielaidos sąlygoja politinės partijos išliekamumą, jos vaidmens svarbos augimą ne tik politikos, bet ir kituose socialiniuose laukuose.

Outdoor Market on Petaling Street

P. Bourdieu apie politiką kalba kaip apie specifinę socialinę realybę. Joje politikos laukas – tai rinka, kurioje vyksta tokių specifinių “produktų, kaip politinės partijos, politinės programos, nuomonės, pozicijos, “gamyba”, svyruoja “pasiūla” ir “paklausa”. Remdamasis bendra socialinio lauko sandaros ir funkcionavimo koncepcija, P. Bourdieu ypač daug dėmesio skiria specifinių valdančiųjų ir valdomųjų pozicijų bei valdžios pasiskirstymo problemų nagrinėjimui, o taip pat legitiminės prievartos ir politinių jėgų pasiskirstymo mechanizmo nagrinėjimui.

Politikos laukas P.Bourdieu koncepcijoje nėra tik politinės veiklos nagrinėjimo sąlyga, tai taip pat ir pastovaus šios veiklos kitimo, institucionalizavimosi rezultatas. Politikos lauke svarbesnė yra politinių nuomonių, nuostatų kūrimo bei platinimo monopolija, o ne finansų, teisės, armijos – objektyvių politinės valdžios resursų monopolija.

Pradedant išsamesnį P. Bourdieu politikos lauko sampratos pristatymą, svarbus šio socialinio lauko apibrėžimas.

Politikos laukas – tai laukas konkurencinės kovos dėl nedalyvaujančiųjų politikoje socialinių agentų balsų, dėl monopolinės teisės kalbėti ir veikti nedalyvaujančių politikoje dalies ar visumos vardu.

Teisė kalbėti ir veikti kitų vardu įgyjama delegavimo procese, kuomet asmuo perduoda savo valdžią (galią) kitam. Tai patikėtojo leidimas patikėtiniui pasirašyti, kalbėti ir veikti vietoje savęs. Tokiu būdu patikėtiniai, įgydami mandatą (pavedimą atstovauti), yra priversti matyti ir vertinti patikėtojo (asmens ar grupės) interesus. Anot P. Bourdieu, realybėje galima ir dažna atrodytų paradoksali situacija, kuomet grupė (patikėtojas) gali egzistuoti tik savo valios delegavimo pasėkoje. Vadinasi, ne tik grupė “produkuoja” patikėtinį, kuris veikia jos vardu, bet ir patikėtinis (oficialus atstovas) gali “produkuoti” grupę. Šiuo atveju grupės egzistavimą užtikrina du svarbiausi faktoriai: pirmiausia – yra ją atstovaujantis asmuo, ir antra – patikėtinis grupę iškelia mainais už savo vaidmenį. Tai situacija, kurią P. Bourdieu įvardija kaip “cirkuliarinį santykį” ar “pirmapradį atstovavimo ratą”. Joje patikėtinis iki tam tikros ribos gali būti causa sui, kadangi:

– jis yra priežastis to, kas iškelia jo valdžią;

-grupė, sukūrusi jį kaip patikėtinį, neegzistuotų, jeigu nebūtų ją įkūnijusio asmens.

Atlantic City Boardwalk and Waterfront Casinos

Galima daryti išvadą, kad politiškumas pasižymi tam tikra antinomija, kurios esmėje slypi individų negalėjimas burtis ar būti suburiamais į grupes kitaip tik užleidžiant savo teises oficialiam atstovui. Tai būtina sąlyga ilgalaikiam grupių egzistavimui. Trumpai egzistuojančioms grupėms ji nėra būtina. P. Bourdieu nuomone, tokia antinomija realiai reiškiasi tik patikėtojų atžvilgiu. Išimtis gali būti restauracijos, transformacijos, krizių laikotarpiai, kuomet oficialūs atstovai yra suinteresuoti veiksmų laisve, nepriklausomomis ir izoliuotomis socialinių agentų veiklos strategijomis bei iniciatyva. Vadinasi, valstybės padėčiai tapus stabilia, iš patikėtojų tikimasi visiško pasitikėjimo ir atsidavimo oficialiems atstovams. Pastaroji situacija neretai gali privesti prie politinio fetišizmo. Šiuo atveju oficialieji atstovai ar grupės (politinės partijos) mano egzistuoją tik dėl jų pačių, nors iš tikrųjų egzistavimas joms patikėtas socialinių agentų (patikėtojų). Taigi, patikėtojai dievina savo pačių kūrinius, kurie tampa fetišais, stabais ir kurių vertė priimama kaip objektyvi asmens savybė, anot M. Weber, jo charizma. Tai svarbus momentas, kadangi delegavimas įgauna naujas kokybes ir tampa:

  • aktu, kurio metu susikuria, įgaudama savybių, darančių ją visuma, grupė. Savybės – biurokratinė organizacija, pastovus atstovaujanti organas (nebe vienas asmuo);
  • aktu, kuomet jau sukonstruota socialinė realybė (grupė, partija) suteikia mandatą individui. Čia jau ne patikėtojas skiria savo delegatą, o biurokratinė organizacija patiki mandatą atstovui.

Vadinasi, oficialus atstovas – grupės dalis – gali funkcionuoti kaip pasyvus, objektyvus ženklas, kuris dėka turimo atstovo statuso, nurodo savo patikėtojų egzistavimą.

Šioje situacijoje P. Bourdieu siūlo atkreipti dėmesį į pavojų, kurį apibūdina kaip “neužpildyto čekio” pasirašymą. Patikėtojai pasirašo “neužpildytą čekį” patikėtinio (oficialaus atstovo) vardu, dažnai nesigilindami ir nesuvokdami jo programos deklaruojamų tikslų ir pan. Tokia pavojinga situacija, būdinga visuomenėms, kurių nariai yra pasyvūs politinio gyvenimo stebėtojai, fragmentiškai jį sekantys, einantys balsuoti tik tam ,kad įmestų balsavimo biuletenį į balsadėžę. Jie nesusimąstydami patiki savo mandatą atstovui, rizikuodami vėliau tapti priklausomais nuo jo malonės.

Demokratinėje visuomenėje normaliam politiniam gyvenimui, P. Bourdieu nuomone, būdinga tai, kad žymintysis yra ne tik tas, kuris išreiškia ir atstovauja žymimąją grupę, bet ir tas, kuris žymi jos egzistavimą. Jis turi galią iššaukti matomą egzistavimą, mobilizuodamas savo legitimiškumą, jis demonstruoja jį delegavusios grupės legitimiškumą. Svarbios socialinės grupės delegavimo galios. Socialinė grupė jau ne tik paprastas socialinių agentų susibūrimas, bet ir juridinis asmuo, tam tikra organizacija, kurios formavimuisi ypač svarbus oficialaus atstovo statusas. Pastarasis įgalina perėjimą nuo pavienio egzistavimo į kolektyvinį, kitaip tariant, į egzistavimo objektyvaciją organizacijoje. Aprašyta situacija leidžia įžvelgti ryšių tarp socialinių ir politinių sferų kontūrus.

Traffic on Freeway

Kadangi politikos laukas P. Bourdieu sampratoje laikomas specifine rinka, tad nenuostabu, jog autorius akcentuoja stiprią konkurencinę kovą, vykstančią tarp politinių veikėjų ar politinių programų dėl nedalyvaujančių politikoje socialinių agentų balsų. Labiausiai pabrėžiami du šios konkurencinės kovos tikslai : pirmiausia – tai kova dėl “legitiminio socialinio pasaulio skirstymo principo kūrimo bei platinimo ir tuo pat metu kova dėl grupių mobilizacijos galimybių monopolijos”(Burdje:1993,193) antra – kova dėl objektyvuoto politinio kapitalo – objektyvuotų valdžios instrumentų monopolijos.

Šiuos svarbius konkurencinės kovos tikslus galima būtų laikyti ir politinės partijos, siekiančios dominuojančių pozicijų – valdžios, atėjimo į valdžią ir įsitvirtinimo pagrindu. Pirmiausia politinė partija siekia įteigti ir įtvirtinti rinkėjų sąmonėje savo ideologiją- tam tikrą socialinio pasaulio matymą ir vertinimą, kurį P. Bourdieu apibūdina kaip socialinio pasaulio skirstymo principus. Tam tikra dalis visuomenės visuomet pritars bet kokiai ideologijai, o jeigu partijos programos nuostatos yra tampriai susiję su visuomenine situacija ir siūlomi problemų sprendimai yra patrauklūs, tai didelė tikimybė, kad tokia partija taps labai populiari ir remiama. Politinės partijos, siekdamos grupių mobilizacijos galimybių monopolijos, dažniausiai susigundo populizmu, kuris tuo labiau pasiteisina, kuo mažiau visuomenė, siaurąja prasme, dalyvauja politiniame gyvenime, kuo mažiau suvokia esamą situaciją ir orientuojasi joje.

Esant ir pačiai demokratiškiausiai valstybės santvarkai, politinės partijos visuomet iš esmės siekia išsilaikyti valdžioje, prieš tai mobilizuodamos kuo didesnį rėmėjų skaičių. Pastarasis uždavinys – bene svarbiausias partijai ateinant į valdžią ir būnant joje.

Grįžtant prie politikos lauko sampratos, pabrėžtina, kad P. Bourdieu politikos lauke vykstančią kovą apibūdina ir kaip simbolinę kovą, išskirdamas dvi jos formas – objektyviąją ir subjektyviąją: iš objektyviosios pusės, simbolinė kova reiškiasi per individualius ar kolektyvinius vaizdinius, kurių pagalba verčiama atitinkamai matyti ir vertinti realybę; iš subjektyviosios pusės, simbolinės kovos procesu “galima bandyti pakeisti socialinio pasaulio suvokimo ir vertinimo kategorijas: percepcijos kategorijas, klasifikacijos sistemas”(Burdje:1994,198).

Siekiant pakeisti socialinį pasaulį, anot P. Bourdieu, svarbu pakeisti jo formavimosi būdus – pasaulio matymą, suvokimą ir vadinamąsias praktines operacijas, kurių pagalba konstruojamos grupės. Tai svarbus uždavinys politikos lauko veikėjams (politikams). Delegavimo pasėkoje tapę oficialiais grupės atstovais (patikėtiniais), politiniai veikėjai arba politinės partijos įgauna simbolinę galią organizuoti grupes. Šią galią P. Bourdieu vadina pavyzdine simbolinės galios forma. Grupės gali būti organizuojamos kaip iš esmės naujos arba gali būti siekiama jau susidariusių grupių pripažinimo. Analizuodamas simbolinę galią, P. Bourdieu pabrėžia jos priklausomybę nuo sekančių galių:

Highway near Atlanta

Būdama performatyvinio (kuriamojo) diskurso forma, simbolinė galia privalo valdyti simbolinį kapitalą, kadangi galia įteigti svetimam protui seną ar naują socialinio pasaulio matymą priklauso nuo turimo socialinio autoriteto. Tokiu būdu, grupės konstravimo galia, remiantis “įgaliojimu”, įgyjama ilgame institucionalizacijos procese, kurio metu nustatomas patikėtinis, gaunantis iš grupės galią formuoti grupę.

Grupės konstravimas privalo remtis realybe, būtent tais objektyviais žmonių, kurie bus buriami į grupę, tarpusavio ryšiais. Grupės formavimas tuo efektyvesnis, kuo labiau atitinka šį reikalavimą.

Simbolinei galiai būdingas socialinio pasaulio kūrimas žodžių pagalba. Čia ypač didelis vaidmuo tenka anksčiau paminėtam atitikimo realybei reikalavimui, kadangi “tik tuomet, kai apibūdinimas tikslus, atitinka tikrovei, yra adekvatus daiktams, jis kuria daiktus”(Burdje:1994,204). Šia prasme simbolinė galia suteikia galimybę patvirtinti ar išreikšti tai, kas jau egzistuoja.

Tiek simbolinės kovos, tiek kovos dėl piliečių balsų ar valstybinių valdžios organų pasiskirstymo išlaikymo, arba transformacijos agentai yra politinės partijos, kurias P. Bourdieu įvardina kaip “karines organizacijas specialiai paskirtas “kariauti” šiame sublimuotame pilietiniame kare”(Burdje:1993,193).

Norėdamos kovoti politinės partijos privalo nuolat mobilizuoti maksimaliai galimą skaičių socialinių agentų, kurie vienodai suvoktų ir matytų socialinį pasaulį. Maksimali mobilizacija gali būti garantuojama esant sekančioms sąlygoms:

  • politinės partijos privalo sukurti ir įteigti tokį socialinio pasaulio matymą, kuris turėtų potencijos pritraukti kuo didesnį piliečių skaičių;
  • politinės partijos privalo stengtis užimti postus, užtikrinančius valdžią tiems, kurie šiuos postus užima.

Maksimalesnis šių sąlygų tenkinimas užtikrina maksimaliai teigiamus konkurencinės kovos dėl valdžios rezultatus.

Svarbus momentas P. Bourdieu politikos lauko sampratoje – patikėtojų ir patikėtinių interesų sutapimo problema. Bus aptariama keletas su šia problema susijusių situacijų.

Pirmoji – homologijos efektas. Ši homologija įgalina profesionalus greta specifinių interesų, kuriuos iškelia konkurencija politikos lauko viduje, patenkinimo tenkinti savo patikėtojų interesams. Konkurencinė kova turi du svarbiausius tikslus, apie kuriuos jau kalbėta. Tai “dvigubas žaidimas” norint turėti valdžią patikėtojams formuojant jų socialinio pasaulio suvokimą, o taip pat monopoliškai valdyti objektyvuotus valdžios instrumentus. Čia turėtų kilti klausimas – kodėl patikėtojai nepastebi, kad jų valdžia, kuri perduodama patikėtiniams, pastarųjų yra uzurpuojama? Būtent čia svarbus vaidmuo tenka minėtam homologijos efektui, kuomet oficialus atstovas pats tiki ir sugeba kitus įtikinti tuo, kad jis neturi kitų, o tik patikėtojų interesus. Tam, kad geriau suprastume homologijos efekto mechanizmą, pabandysime jį iliustruoti remdamiesi P. Bourdieu šio efekto aprašymu. Autorius ir politinės, ir socialinės erdvės struktūrą skiria į dvi dalis – poziciją ir opoziciją (“kairę” ir “dešinę”). Tiek politinė, tiek socialinė erdvė turi savo dominuojančius ir dominuojamuosius – patikėtinius ir patikėtojus. Vadinasi, jos yra homologiškos. Kadangi politikos laukas yra viena iš socialinės erdvės sudedamųjų dalių, tai jų santykis yra labai artimas. Kad būtų aiškiau, pabandysime pavaizduoti homologijos efektą schematiškai.

Politinės erdvės poziciją žymėsime – a, opoziciją – b , socialinės erdvės poziciją- A, opoziciją- B.

soc2.gif (3462 bytes)

Kuomet politinėje erdvėje pozicija “puola” opoziciją (arba atvirkščiai), norėdama suvesti specifines sąskaitas, vedama savo interesų , kuriuos apibrėžia konkurencijos logika, tuo pat metu ji padaro paslaugą ir socialinės erdvės pozicijai. Būtent šis struktūrinis patikėtinių ir patikėtojų interesų sutapimas yra sėkmingo “tarnavimo” kitų interesams arba “nesavanaudiškumo ideologijos” pagrindas.

Aerial View of Hollywood

Galimos dar bent dvi situacijos, susijusios su patikėtojų ir patikėtinių interesais. Pirmoji, politikai – profesionalai pasirenka tuos savo interesus, kurie labiausiai atitinka patikėtojų interesus ir siekia juos patenkinti. Tokiu būdu jie tenkina daugiau savo interesus patikėtojams to nepastebint.

Antroji, susijusi su partijų veikla, kuomet “dominuojantys partijoje asmenys, kurių interesai vienaip ar kitaip susiję su šios institucijos egzistavimu, pastovumu bei su specifiniu pelnu, kurį teikia partija, turi laisvę, teikiamą institucionalizuotų politinių interesų “gamybos” ir “platinimo” monopolijos ir galimybę, pasinaudodami savo patikėtojų interesais, iškelti savo interesus”(Burdje:1993,186-187). Aprašytoje situacijoje, anot P. Bourdieu, neįmanoma įrodyti, kad universalizuoti ir įgavę plebiscitinę formą patikėtinių interesai nesutampa su neišreikštais patikėtojų interesais, kadangi pirmieji turi monopoliją politiškai reiškiamų ir pripažįstamų interesų gamybos instrumentams. Būtent šios situacijos ilgalaikis dominavimas visuomenės politiniame gyvenime gali iššaukti visuomenės pasipriešinimą pusės prieš tokį “dvigubą bejėgiškumą” ir politikų monopoliją. Tuomet priešinamasi tiek politikai su jos šabloninėmis priemonėmis, tiek politiniam aparatui.

P. Bourdieu nuomone, visuomenėje šiuo atveju maištavimas reiškiasi aktyviu absenteizmu, apolitiškumu, kuris gali privesti prie antiparlamentarizmo.

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

.