Muzikos mokytojas Lietuvoje

Interviu

Kiekvienas vaikas tampa pilnaverčiu visuomenės nariu per socializacijos procesą. Socializacija – tai visuminė aplinkos įtaka, kuri sudaro sąlygas vaikui dalyvauti visuomenės gyvenime, suprasti kultūrą ir atlikti tam tikrą socialinę vaidmenį. Ši samprata yra artima ugdymo terminui. Ugdymas suprantamas kaip kryptingi veiksmai, kuriais stengiamasi vaikui skiepyti pageidaujamus bruožus bei savybes. Socializacija kartu su ugdymu atlieka netikslingą – spontanišką poveikį, kuriuo vaikas „įjungiamas“ į kultūrą, o vėliau ir pats į ją įsijungia ir su ja sąveikauja. (1)

Kultūra neatsiranda biologiškai – ji yra kuriama. Kiekviena karta perima ją iš ankstesniosios ir perduoda ateinančiai. Šis procesas ir yra socializacijos proceso pagrindas. Įsisavinant vertybes, tikėjimus, normas, taisykles ir idealus, vyksta vaiko asmenybės formavimasis ir jo elgesio reguliavimas. (2, p. 42-43)

Ugdymo institucijų funkcijos yra specifinės. Svarbiausias jų tikslas – sociokultūrinė vaiko raida. Tokiu būdu vaikas rengiamas gyvenimui, be to, vaikui mokymasis yra reikšmingas kaip socialinės patirties plėtros kelias. Lietuvoje svarbiausias vaikų socializacijos institutas yra vidurinė mokykla. Tačiau ji neapima visų vaiko gabumų ir polinkių atskleidimo bei ugdymo. Todėl šalia vidurinės mokyklos egzistuoja specifinio profilio institutai, ugdantys skirtingas vaikų savybes. Muzikos mokykla yra viena jų.

Siekdamas įsigilinti į muzikos mokytojo darbo specifiką, muzikinio ugdymo padėtį Lietuvoje, mokytojo – mokinio santykių specifiką, muzikinio ugdymo reikšmę vaikui,  muzikos kaip kultūros dalies reikšmę

Biografiniai respondento duomenys:

Violinist Holding Neck of Violin

Lytis: moteris Amžius: 52 metai Šeimyninė padėtis: išsiskyrusi Vaikai: sūnus (1976 m.), dukra (1978 m.), sūnus (1979 m.) Išsilavinimas: aukštasis muzikinis Profesija: smuiko mokytoja muzikos mokykloje Kur gimė: Lietuvoje, Telšiuose Tautybė: lietuvė.

Sociumas:Trumpa Jūsų biografija

Mokytoja: Gimiau 1946 m. Telšiuose. 1953 metais pradėjau lankyti vidurinę mokyklą. 1956-aisiais miestelyje buvo atidaryta muzikos mokykla, į kurią nuėjau viena pati, išlaikiau stojamuosius ir pradėjau mokytis groti smuiku. Trejus metus neturėjau namie instrumento, nes tuo metu parduotuvėse labai retai kada būdavo. Visas miestelio kultūrinis gyvenimas sukosi prie muzikos mokyklos. Saviveikloje teko dalyvauti nuo pat vaikystės. Muzikos mokyklos mokytojai dalyvavo įvairiuose kultūriniuose miestelio renginiuose. Tad nuo vaikystės groti buvo didžiulė garbė ir dar didesnis poreikis. Baigus muzikos mokyklą 1962m., įstojau į aukštesnę Šiaulių muzikos mokyklą. Nuo pat pirmų dienų prasidėjo rimtas darbas – grojimas. Po poros metų buvo atidaryta Radviliškio muzikos mokykla, pakvietė mokytojauti, tad nuo pirmų įkūrimo muzikos mokyklos metų šalia mokslo aukštesniojoje muzikos mokykloje dirbau Radviliškio muzikos mokykloje. 1966 m. baigusi aukštesniąją muzikos mokyklą su pagyrimu (raudonu diplomu), gavau rekomendaciją stoti į Muzikos Akademiją(tuo metu vadinamąją Konservatoriją). Tais pačiais metais įstojau į Vilniaus Muzikos Akademiją. Besimokydama Muzikos Akademijoje, kartu dirbau ir pedagoginį darbą privačiai ir muzikos mokykloje bei įvairiuose muzikiniuose būreliuose. 1972 m. baigusi Muzikos Akademiją, pagal paskyrimą dirbau Valstybinės Filharmonijos Simfoniniame orkestre . Darbą muzikos mokykloje tęsiau. 1975 m. dėl susidariusiųšeimyninių aplinkybių(turėjau tris mažus vaikus, todėl darbui Simfoniniame orkestre neturėjau laiko, be to, reikėjo susirūpinti ir finansine šeimos padėtimi) iš simfoninio orkestro išėjau dirbti į Vaikų muzikos mokyklą, kurioje iki šiol tebedirbu. Visas mano muzikos mokymasis truko 16 metų.

 S: Kokios aplinkybės nulėmė tai, kad pasirinkote šį muzikinį kelią? Kokį kelią rinktumėtės dabar, jei galėtumėte tai daryti iš naujo?

M: Vaikystėje norėjau labai groti, tuomet nesusimąsčiau, kad galiu pasirinkti kitą profesiją.

Dabar nesirinkčiau, kadangi menas reikalauja didžiulio darbo, pasiaukojimo. Čia negalima truputį dirbti, truputį ne, o tuo labiau jei yra šeima, vaikai.Finansiniu atžvilgiu muzikos mokytojo darbas dabar nėra pelningas. Be to, palyginus su visa darbų, susietų su muzika, įvairove, šis darbas neleidžia pilnai atsiskleisti, save realizuoti. Dabar turbūt rinkčiausi psichologo ar mediko specialybę, kadangi tai yra kartu įdomios ir neatitrūkusios nuo realybės profesijos.

Piano Lessons

S: Gal galėtumėte papasakoti apie savo, kaip muzikos mokytojos, darbą: kaip jis vyksta, kokie jo ypatumai?

M: Muzikos mokykloje specialybės mokytojas dirba individualiai. Į mokyklą vaikai ateina kas nori, atrankos pagal gabumus beveik nebėra, tokia atranka išlieka tik meno mokyklose. Todėl muzikos mokytojas pradeda dirbti dažniausiai tą darbą, kurį turėjo atlikti vaikų darželiai, tai yra klausos vystymą. Atėję mokytis vaikai dažniausiai negali padainuoti, nes jie nevaldo balso. Vaikų darželyje dainuoja visi kartu, o namuose retai kurioje šeimoje su mažais vaikais dainuojama. Tad specialybės mokytojas, prieš pradėdamas vaiką mokyti dirbti instrumentu, mokina vaiką išgirsti muzikinius garsus, daug kartų kartoja, kol vaikas išgirsta ir išmoksta pakartoti.Vėliau prasideda ritminis piešinys, gaidų mokymasis, instrumento laikymas, muzikos garsų išgavimas instrumento pagalba. Tai vaikui ilgas ir sudėtingas darbas, ypač tam, kuris tam turi mažai arba visai neturi duomenų. Juk nori dažniausiai tėvai, kad vaikai išmoktų groti, kad vaikai nebūtų gatvėse. Vaikus vystyti muzikavimui būtina, tačiau turėtų būti peržiūrėta muzikinio vystymo sistema, nes muzikos mokykloje vaikas gabus ir negabus reikalauja skirtingo darbo įdėjimo. Specialybės pamokų per savaitę yra dvi. Darbas su pirmokais ir antrokais vietoje dviejų kartų per savaitę vyksta keturis kartus, nes per du kartus vaikas užmiršta.

S: Ar didelis muzikos mokytojo užimtumas?

M: Užimtumas mokytojo priklauso nuo jo pedagoginio krūvio, bet muzikos mokykloje aš turiu 34 savaitines valandas plius papildomas darbas su vaikais , kuriems sunkiau sekasi.

S: Kaip vertinate savo darbą? Kokia, jūsų nuomone, to darbo reikšmė vaikams – jūsų mokiniams?

M: Vertinimas? Galvoju, kad turėdama 34 metų muzikos mokyklos pedagogo stažą, mokiniams galiu duoti nemažai. Kalbant apie vaikus, mokytojo vaidmuo didžiulis. Nuo vaikų akių nenuslėpsi nieko. Kai pamokoje vaikui daug pagroji jo dainelių, kurias jis mokosi, kartu padainuoji, jį daug pagiri, nors kartais ir nėra už ką, vaikas labai stengiasi, jis nori groti kaip mokytojas. Mokytojui mokinys turi būti centras. Mokytojas turi apie mokinį žinoti visas jo problemas: kaip sekasi vidurinėje mokykloje, kaip namuose, kad jis galėtų papasakoti nesivaržydamas mokytojo, kad pamokose nebūtų įtampos, kad jis mokytoją priimtų kaip vyresnį draugą, tada pamokos duoda gerą rezultatą, nes mokytojas žinai vaiko charakterį, jo polinkius ir jau tada galima reguliuoti, kokias daineles jam duoti groti, ką jis daugiau mėgsta. Darbas yra rezultatyvus. Mokytojas savo darbe turi būti labai išlaikytas, nekelti balso pamokų metu ir su kiekvienu mokiniu atrasti savo kelią į jo dvasinį pasaulį. Čia jokių trafaretų nėra. Darbas turi būti kūrybiškas, jei iš darbo neturėsi jokio pasitenkinimo, toks mokytojas yra pasmerktas, pas jį niekas nenorės mokytis. Aš stengiuosi būti gera mokytoja.

S: Ką muzika duoda vaikams? Kokia muzikinio išsilavinimo reikšmė?

Children Listen to Girl Playing a Guitar

M: Muzikinis vystymas vaikui duoda labai daug. Jo vidinis pasaulis tampa turtingesnis, vaikas būna jautresnis kitam, įžvalgesnis, darbštesnis, nes muzikiniame mokyme vaikas turi papildomai nemažai groti, būti kantresnis, o tai yra ir sėslesnis. Jis susipažįsta su muzikiniu pasauliu, pamilsta muziką, be kurios jis jau nebegali gyventi, nes pats darosi pajėgus pagroti, padainuoti, o susirinkę grupėje jie bando kurti ansamblius, kurti dainas, bendrai muzikuoti, o juk tai yra nuostabu – bendravimas per muziką.

S: Ar bendraujant su vaikais, pastebite skirtumų laiko atžvilgiu, tai yra ar skiriasi skirtingų kartų vaikai?

M: Vaikai anksčiau, prieš 15-20 metų, skaitė daugiau knygučių, animaciniai filmukai beveik visi buvo apie tai, kad gėris nugali blogį. Vaikų fantazija buvo turtingesnė, subtilesnė, jie buvo kūrybiškesni. Dabar kompiuteriniai žaidimai, filmukai žiauresni, vaikai skaito mažiau pasakų, kiti visai nebeskaito, tas labai atsiliepia ir vaiko fantazijai. Jis nori turėti greitą rezultatą, mažiau pakantumo turi darbui kruopščiam, skurdesnis vidinis pasaulis. Manau, kad ateity tos problemos bus dar ryškesnės. Tad muzikos, menų mokytojams tenka didžiulis darbas vystyti vidinį vaikų pasaulį, ir jei šis darbas nebus dirbamas, tai vaikai išaugs panašūs į robotus.

S: Kaip Lietuvoje organizuojamas muzikinis lavinimas?

M: Lietuvoje beveik kiekviename didesniame mieste yra muzikos mokyklos, nors jos pastaraisiais metais ir ištuštėję. Jos veikia maždaug nuo 1950 metų, vienur anksčiau, kitur vėliau. Tad per visą Lietuvą kiek baigė mokinių jas. Visos mūsų dainų šventės, kaimų kapelos, estradiniai bei kiti įvairūs kolektyvai yra muzikos mokyklų darbo vaisius. Visa Lietuva muzikuojanti, dainuojanti, grojanti – tai atsiranda ne iš tuščios vietos. Mūsų muzikos vystymo sistemos pavydi ne be reikalo Skandinavijos šalys, kurios tik dabar pradėjo steigti muzikos mokyklas įvairiuose miesteliuose, o mūsų Muzikos Akademijos dėstytojai gelbsti jiems siekti mūsų lygio šioje srityje.

S: Kaip sutvarkyta pati muzikinio lavinimo sistema: kaip pasirenkami norimi dalykai, kaip vyksta atsiskaitymai? Kokia „linksmoji“ mokslo pusė: koncertai, konkursai? Ar yra „užklasinė“ muzikinio lavinimo veikla?

Boy Playing His Trombone

M: Muzikos mokykloje yra sudarytos programos ir dėstomi dalykai yra tėvų laisvai pasirenkami. Anksčiau šie dalykai: solfedis, teorija, choras, privalomas instrumentas, muzikinė literatūra, orkestras, ansamblis – buvo privalomi.

Atsiskaitymai arba egzaminai vyksta mokykloje dukart per metus, bet kiekvienas mokytojas, norėdamas, kad vaikai norėtų groti scenoje, paruošia įvairius proginius koncertus, pavyzdžiui, kalėdiniai, naujametiniai ansamblių vakarai, koncertai vaikų darželiuose, koncertai vidurinėse mokyklose, įvairūs konkursai. Vaikai lanko Filharmonijos koncertus, Operos teatrą. Vyksta bendravimas su kitomis muzikos mokyklomis, bendri mokytojų ir mokinių koncertai. Vasaros stovyklų nėra. Su vidurinėmis mokyklomis mažiau bendraujama, nes muzikos mokyklų konkursai ar koncertai yra ruošiami bendrai Vilniaus arba visos Lietuvos mastu, pavyzdžiui Dvariono konkursas arba konkursas „Grok, žiogeli!“. Muzikos mokyklų pagrindinis uždavinys išauginti i muzikiniai išsilavinusį muzikos klausytoją, arba saviveiklininką, bet jei yra gabių mokinių, tai jie yra paruošiami toliau stoti į aukštesnę muzikos mokyklą – Konservatoriją.

S: Kokius galėtumėte išskirti muzikos mokyklų privalumus bei trūkumus? Kokios muzikinio lavinimo problemos?

M: Muzikos mokyklų privalumai, kad daug vaikų gali mokytis, vystyti savo muzikinius gabumus. Na, o trūkumai – tai labai skurdžios muzikos mokyklų materialinės bazės. Problemos su instrumentais. Daug vaikų mokosi, kurių tėvai nepajėgia nupirkti savo instrumento, o mokykla jo duoti negali, nes tam nėra skiriamos lėšos.

Problemos kartu su materialine baze, o tuo pačiu ir mūsų gyvenimas diktuoja, kad reikalingas muzikos koncertų lankymas, bet bilietai yra per brangūs.Gaila, kad nebėra mokiniams organizuojamų abonementinių bilietų.

S: Kokius pokyčius pastebėjote savo darbinėje veikloje? Kaip juos vertinate? Kokias emocijas Jums sukelia dabartinė muzikinio ugdymo situacija? Kaip įsivaizduojate muzikinį lavinimą, jo reikšmę ateityje?

M: Na, dėl pokyčių, tai anksčiau buvo daugiau entuziazmo. Bet kiekvienas laikmetis turi savo pliusų ir minusų. Bet vis vien – šis lavinimas yra būtinas. Skaudu, kad esant kuo didesniam technikos pasiekimui pradės vyrauti elektriniai instrumentai (kaip Yamahos), kur iš karto galima grojant vieną melodiją sukurti viso orkestro skambesį, tačiau tai neprilygs smuiko ar violončelės nuostabiems garsams. Šiais klasikiniais instrumentais gros kantriausi vaikai, o muzikos mokytojams reikės prisitaikyti prie esamo laikmečio.

S: Palyginus su kitais būreliai, kuo ypatingos yra šios muzikinio profilio vaikų grupės?

Handwritten Music and Yellow Roses

M: Kiekvienas būrelis vaikus lavina. Muzikos būreliai yra prie kai kurių vidurinių mokyklų, kur vadovai gabesnius vaikus siunčia į muzikos (dailės) mokyklas, o čia mokykloje jau muzikos specialybės mokytojas, matydamas vaiko gabumus ir norus, gali jį vystyti ir paruošti po muzikos mokyklos ( 7 metai) stojimui į aukštesnę muzikos mokyklą.

S: Muzika – neatsiejama kultūros dalis. Kokia muzikinio lavinimo reikšmė jos kontekste?

M: Muzika išties kultūros dalis. Kuo daugiau vaikų gavę muzikinį išsilavinimą, tuo daugiau vaikų įsijungia į muzikavimą, dainavimą. Išlieka liaudies dainų atlikėjų tęstinumas, nes kuriasi aktyvus etnografijos ansambliai, liaudies muzika skamba kiekvienoje moksleivių bei suaugusių dainų šventėje.

S: Ką reiškia muzika dabar, ką ji reiškė anksčiau – ar yra skirtumai, kokie?

M: Gerai muzikai nėra laiko apribojimo, ji buvo gera ir bus gera, tik su laiko tėkme atsirenkami atlikėjai, stiliai.

Ateityje ji išliks visada reikšminga, nes muzika – mūsų gyvenimo dalis.

S: Jūs dirbate muzikos garsuose. Kokį poveikį jums tai turi, ką tai jums reiškia? Ar požiūris į šį darbą kinta laiko bėgyje?

M: Po savo įtemptos darbo dienos atėjus į namus kurį laiką negaliu klausytis radijo, televizijos ar triukšmingos muzikos. Turi praeiti pora valandų, po kurių tyliai galiu klausytis. Suprantama, kiekvienas darbas duoda įtampos, o ypač darbas muzikiniuose garsuose, o ir darbas su kiekvienu vaiku yra vien kartojimas tų pačių užduočių, kurias sunku pora žodžių apibūdinti.

Dabar po darbo esu labai pavargusi, ypač ūžia galva, norisi prigulti ir pailsėti.

Anksčiau to nesijausdavo, tik didžiulis krūvis paveikdavo – ruošimas vaikų egzaminams ir kartu pačios dalyvavimas orkestriniame grojime.

O kalbant apie prognozes – pensija ir poilsis. Darbas nedideliu krūviu su nedaugeliu gabių mokinių, dirbti tam, kad jaustum, jog gali vaikams duoti daug žinių.

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

.