Muzika

Muzika… Jos garsai lydi žmoniją nuo pat lopšio. Turbūt neįsivaizduojame visuomenės, kuri gyventų be melodijos. Daina, šokis, ritmas, judesys – mūsų gyvenimo dalis.

Pirmasis mūsų “Žvilgsnis” – tai žymios Lietuvos operos solistės Aušros Stasiūnaitės žvilgsnis į muziką ir jos reikšmę žmogui.

Sociumas: Kultūra formuoja žmogų – su šiuo teiginiu sutiktų daugelis visų laikotarpių mąstytojų. O kokią vietą žmonių gyvenime užima muzika?

A. Stasiūnaitė: Šitas klausimas neparastai platus, į jį trumpai neatsakysi. Muzika, kaip ir menas apskritai, lydėjo žmogų nuo pat seniausių laikų. Jau pirmykštis žmogus, ritmiškai suduodamas akmeniu į akmenį, išgavo pirmą muzikinį garsą. Reiškia, žmogui vien tik “duonos kasdieninės” niekados neužteko. Manau, kad taip bus ir toliau.

wpe1F.jpg (8004 bytes)

Muzika gali būti labai įvairi, taip kaip ir žmonės labai įvairūs. Žmonės skiriasi savo amžiumi, išsilavinimu, profesija, tautybe, ir taip toliau. Taip pat skiriasi ir jų mėgstama muzika. Gal nesuklysiu sakydama, kad jaunimo tarpe mėgstama ryškiu ritminiu pagrindu pasižyminti šokių muzika. Vyresnės kartos žmonėms artimesnės lyrinės, liaudies dvasia persunktos melodijos. Sudėtingesnę, gilesnę, turinčią daugiau ką pasakyti muziką renkasi tam tikrą muzikinį išsilavinimą turintys žmonės. Bet visgi turbūt sutiksime, kad taip vadinama “klasikinė muzika”, kuri išsilaikė kelis šimtmečius, matyt, kažkuo yra ypatinga. Kad ir opera – jau kiek laiko kalbama apie tai, kad ji baigia atgyventi, bet kaip matome, ji sėkmingai egzistuoja toliau.

Sociumas: Kaip susiję muzika ir laikmetis?

A. Stasiūnaitė: Kaip ir kai kurios bendražmogiškos problemos– meilė, ištikimybė, išdavystė ir t.t.– yra amžinos, taip ir muzika, kurioje jos talentingai atspindėtos, išlieka. Įdomu, kad yra operų, kurios sukurtos kad ir prieš šimtą metų, o ir šiandien skamba šiuolaikiškai. Vyksta socialiniai procesai, keičiasi santvarkos, mus pasiekia vis nauji mokslo pasiekimai, o talentinga muzika išlieka – tai turbūt rodo, kad žmogiška siela nekinta, amžių tėkmėje žmonijos susikurtas idealas ne taip lengvai keičiasi. Ir operoje, ir dramoje matome daug pavyzdžių, kai prieš šimtmečius sukurti kūriniai gali būti perkelti į mūsų laikus ir atspindėti mūsų situaciją. Man buvo labai įdomus tuo atžvilgiu filmas “Užsispyrėlės sutramdymas”, kuriame Šekspyro pjesė pritaikyta mūsų dienoms. Aišku, būna, kad kompozitorius kartais tiesiog aplenkia savo laikmetį – taip pavyzdžiui atsitiko Franzui Schubertui, kurį mes šiandien pažįstame kaip nuostabiausių dainų kūrėją – ir pasaulinio garso, ir visai nežinomų poetų tekstais jis sugebėdavo sukurti dainas, kurių dėka tie tekstai ir išliko nemirtingi. O kol jis buvo gyvas, jo dainos buvo laikomos tokiomis sudėtingomis, kad beveik neįmanomomis atlikti. Tas rodo, kad muzikinis skonis ir supratimas keičiasi, vystosi. Šiandien kompozitoriai ieško savų išraiškos priemonių, jiems tai leidžia daryti taip pat ir pasiekimai technikos srityje. Gal mes dabar dar ne visą jų muziką priimame, suprantame, tačiau sustingti, gyventi vien tik sena patirtimi irgi negalima. O laikas atrinks… Ir tai, kas buvo išties talentinga, verta – išliks.

Sociumas: Ar muzika išreiškia kartos dvasią?

A. Stasiūnaitė: Taip, dalinai. Manau, kad susiklosčiusi tam tikra socialinė, politinė situacija sudaro sąlygas tam tikro muzikos žanro suklestėjimui. Pavyzdžiui, II pasaulinio karo metų lyrika – dainos apie meilę, išsiskyrimą – buvo nepaprastai jaudinančios, nuoširdžios, bendražmogiškos, o šalia – kariniai maršai… Prisimenu taip vadinamos “pilietinės dainos” populiarinimą kokiame aštuntame dešimtmety. Atsimenu savo studijų metus, kai buvo rengiami konkursai, koncertai, skirti šiam žanrui.

Sociumas: Jau Platonas akcentavo muzikos svarbą žmogaus auklėjime – jis teigė, kad skirtinga muzika gali ugdyti gerąsias ir blogąsias žmogaus savybes. Ar sutinkate su įžymiuoju filosofu? Ar muzika formuoja žmogų? O gal žmogus – muziką?

A. Stasiūnaitė: Teisybė, jau senovės graikai suprato, kad muzika ypatingai veikia žmogų. Šiandien niekam ir į galvą neateitų, kad toks švelnus instrumentas kaip fleita, jų nuomone, tvirkina žmogų. O muzikos ir žmogaus ryšys – abipusis. Jei galvosime, kad muzika žmogaus neformuoja, ir leisime skambėti bet kokiai muzikai, tai gali baigtis labai blogai. Klausantis bet kokios muzikos, jinai tave ir suformuos, ir tada tau reikės tik tokios ir ne kitokios muzikos. Bet iš kitos pusės, kas gali imtis nustatyti, ką leisti ir ko neleisti?

Sociumas: Kaip manote kokia muzika ir kaip formuoja šiuolaikinius žmones?

A. Stasiūnaitė: Šiandien technikos galimybės kaip niekada anksčiau leidžia žmogui rinktis. Bet manau, kad vyrauja tas variantas, kai šiuolaikinis žmogus klausosi daug bet kokios, dažnai nepilnavertės muzikos. Gali atsitikti, kad kitokios, geros muzikos jis net nebenorės išgirsti. Aišku, muzika dalinai formuoja žmogaus charakterį, bet ir žmogus juk renkasi ją pagal save.

Muzikai įtakos daro ir nauji technikos – pavyzdžiui, elektroninės muzikos, dirbtinio garso atsiradimas. Kai kas net mano, kad toks garsas fiziologiška veikia žmogaus smegenis. Būtų labai įdomu, jei visiems šiems dalykams būtų skirtos specialios studijos – tai leistų daugiau sužinoti ir remtis ne bendromis prielaidomis, o patikrintais faktais.

Sociumas: Savo gyvenimą skyrėte muzikai. O ką muzika duoda Jums?

A. Stasiūnaitė: Man sunku atsakyt, nes kiek save atsimenu, nuo pat vaikystės mane lydi muzika. Užaugau vietoj lopšinių klausydamasi, kaip tėtis mokosi operų partijas. Dar neidama į mokyklą, mokėjau ištisas operas, galėjau už visus veikėjus padainuoti; o vaikišką operą “Raudonkepuraitė”, ėjusią mūsų teatre, galėjau sudainuoti nuo pradžios iki galo. Taip jau susiklostė, kad aš daugiau susijusi su rimtąja, klasikine muzika, ir nebelieka laiko, o, atvirai sakant, ir noro, klausytis šiuolaikinių ritmų. Man ši muzika atrodo lėkšta ir muzikiniu, ir teksto atžvilgiu: “Aš jį labai mylėjau, tralialia bumčik bumčik”… Apie tą patį kalbama ir operose, ir jų poetiniai tekstai kartais būna ne ką puikesni, tačiau jie išplaukia iš siužeto, turi gilesnę dramaturginę prasmę, o viską sukilnina talentinga muzika. Pramogai mėgstu klausytis Lotynų Amerikos dainų – jaučiu instinktyvų potraukį ispanų ritmams. Ir iš kur jis, pati stebiuosi. Bet kiek man teko susidurti, visame pasaulyje ta muzika labai mėgstama – gal tas uždegantis ritmas? Jį ispanų muzikoje reikia suvokti kaip balansavimą ant bedugnės krašto – taip viskas turi būti užaštrinta. Be to, tas dramatiškumas, girdimas tekste ir muzikoje…

wpe1E.jpg (6409 bytes)

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

.