Moteris Evangelijoje

Moteris Evangelijoje

Illuminated Manuscript, Canterbury Cathedral

Nuo pat pirmųjų amžių krikščionys labai gerbė Naująjį Testamentą. Jo branduolys – keturios evangelijos, kurios, pasakodamos apie Jėzų, jo gyvenimą, kartu nušviečia ir tuometinę tradiciją, gyvenimo būdą, santykius tarp žmonių.

Mane sudomino vienas žmogiškųjų santykių aspektas – vyro ir moters santykis, užfiksuotas šiame šventraštyje. Neabejotina, jog čia atvaizduoti santykiai ne tik atspindėjo 2000 metų senumo situaciją krikščionybės lopšyje, tačiau taip pat formavo ištisų kartų nuostatas. Todėl mano tyrimo tikslas buvo evangelijų pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną analizės metu atskleisti, kaip šiuose tekstuose vaizduojama moteris, kokiose situacijose ji minima, ką ji veikia, kaip vertinama ir per tai atrasti, kokią padėtį ji užėmė to meto visuomenėje bei kaip tų paminėjimų pasėkoje moteris galėjo būti traktuojama krikščioniškoje tradicijoje.

Visose keturiose evangelijose moteris paminėta apie 100 kartų vienokiame ar kitokiame kontekste. Evangelijoje pagal Matą moteris paminėta 32, pagal Morkų – 18, pagal Luką – 35, Jono evangelijoje – tik 16 kartų. Beje, nors Jono aprašytų epizodų randame mažiau, juose moterys vaizduojamos nuosekliau ir reikšmingiau.

Apibendrinant situacijas, kuriose minima moteris, išskyrčiau tam tikras grupes pagal jos atliekamą vaidmenį.

Moteris-motina

Dead Christ in the Arms of the Virgin Mary

Dažnai moterį sutinkame motinos vaidmenyje – moteris-motina evangelijose paminėta 30 kartų. Svarbiausias čia, be abejo, Jėzaus motinos Marijos paveikslas. Daugiausiai apie Mariją sužinome iš evangelistų Luko bei Jono. Evangelistas Lukas pasakoja apie nekaltąjį Marijos prasidėjimą, jos kelionę pas giminaitę Elžbietą, taip pat apie Jėzaus gimimą. Lukas poroje vietų, kalbėdamas apie nepaprastus Jėzaus gimimo bei vaikystės faktus, mini, kad „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje”(Lk 2, 19). Svarbus ir kitas epizodas: „O Simeonas palaimino juos ir tarė Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui“(Lk 2, 34). Jėzaus motina stebi įvykius ir dalyvauja juose. Reikšmingas Jono paminėtas epizodas apie vestuves, kuriose pritrūko vyno, ir Jėzus, prašant motinai, vynu pavertė vandenį (Jn 2, 1-11) – taigi motinos prašymu Jėzus atliko savo pirmąjį stebuklą. Mirties valandą, ant kryžiaus, Jėzus paveda savo mylimiausiam mokiniui rūpintis savo motina (Jn 19, 26-27). Marija keliavo kartu su Jėzumi ir jo mokiniais: „..Paskui jis su savo motina, broliais ir mokiniais nukeliavo į Kafarnaumą.“(Jn 2, 12) Evangelijoje pagal Morkų Jėzus identifikuojamas būtent pagal savo motiną: „argi jis ne Jėzus, ne Marijos sūnus…“(Mk 6, 3) Todėl drąsiai galima teigti, kad Marija atlieka reikšmingą vaidmenį ne tik kaip Jėzaus gimdytoja, bet taip pat kaip jo auklėtoja, bendrakeleivė ir tiesiog artimas žmogus.

Evangelijoje taip pat minimos ir kitos motinos. Kalbant apie žmogų, dažnai vartojamas pasakymas „gimęs iš moters“ (Mt 11, 11, Lk 7, 28), pabrėžiantis motinos reikšmę. Savo pamoksluose Jėzus teigia, kad žmogus privalo gerbti savo tėvą ir motiną (Mt 14, 4-6, Mk 7, 10-12), tuo pačiu pasmerkdamas fariziejus, kurie verčiau liepia aukoti bažnyčiai, nei duoti pinigų tėvams. Motina kartu su tėvu renka vaiko vardą, nors sprendžiamąjį balsą visgi turi vaiko tėvas: „Jį norėjo pavadinti tėvo vardu – Zachariju. Motina pasipriešino: „O ne! Jis vadinsis Jonas“…Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. ..“(Lk 1, 59-62)

Moteris-žmona

The Visitation

Moteris kaip žmona evangelijose minima daugiau nei 20 kartų. Istoriniai šaltiniai byloja, jog to laikotarpio žydų visuomenėje moteris buvo labai priklausoma nuo savo vyro. Ji neturėjo daugelio teisių – pavyzdžiui, teisės rinktis, ar ji nori tekėti, ar ne – čia ji turėjo paklusti tradicijoms (epizodas, minimas net trejose sinoptinėse evangelijose, apie septynis brolius, kuomet mirdamas bevaikis vyriausias brolis paliko savo žmoną jaunesniam broliui, taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo ir visų paskiausiai mirė toji moteris (Mt 22, 24-27, Mk 12, 19-22, Lk 20, 28-32). Vyras galėjo atleisti žmoną, tuo tarpu žmona tokios teisės neturėjo. Apie žmonos atleidimą evangelijose kalbama net keliose vietose. Tarkim, Juozapas norėjo atleisti savo sužadėtinę, supratęs, kad ji yra nėščia (Mt 1, 19). Mozės įstatymas nedraudė vyrui atleisti žmoną, jis tik turėjo surašyti skyrybų raštą, kuriuo moteriai suteikiama laisvė.

Tačiau pats Jėzus labai smerkia skyrybas: „Kas atleidžia žmoną,- jei ne ištvirkavimo atveju, – skatina ją svetimauti, ir jeigu kas atleistąją veda – svetimauja”(Mt 5, 32, taip pat , Lk 16, 18). Jis teigia, kad jei atleista moteris išteka už kito, ji taip pat nusideda („Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“(Mk 10, 12). Jėzus būtent išaukština žmonos vaidmenį: „Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. O ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“(Mt 19, 4-6, taip pat Mk 9, 6-9). Taigi galima teigti, kad moteris tuometinėje visuomenėje buvo labai priklausoma nuo vyro, praktiškai laikoma jo nuosavybe. Tačiau Jėzus požiūris į moterį skyrėsi nuo vyravusio ir palaikė ją.

Evangelijoje dažnas našlės įvaizdis. Našlė dažnai tampa veikėja: tarkim, Jėzus, pasigailėjęs našlės, prikelia jos vienturtį sūnų (Lk 7, 12-15), Jėzus palyginimuose pasakoja apie našlę, kuri prašo nedoro teisėjo užtarimo, ir dėl savo atkaklumo laimi (Lk 18, 2-5). Vargšę našlę, paaukojusią kelis pinigėlius, savo paskutines santaupas, Jėzus išaukština ir pastato pavyzdžiu fariziejams, aukojantiems gausias aukas (Mk 12, 42-44, Lk 21, 1-4).

Moteris-tikinčioji

Didelis moters-tikinčiosios vaidmuo. Moteris, kaip tikinčioji, įtikėjusi Jėzų ar sekanti jo mokslu, minima 28 epizoduose. Pats Jėzus gailestingas moteriai, tikinčiai juo. Pavyzdžiui, Mato bei Morkaus minimas epizodas apie kananietę (pagal Morkų – sirofenikietę), kuri, būdama kitatautė, prašo Jėzaus išgydyti jos dukrą. Jai parodžius savo didį tikėjimą jo galia, Jėzus įvykdo jos prašymą (Mt 15, 22-28, Mk 7, 25-29). Kitas epizodas, minimas evangelijose pagal Matą, Morkų ir Joną apie moterį (Jono teigimu, tai Marija, Lozoriaus sesuo), kuri išpila indą brangaus aliejaus Jėzui ant galvos kaip didelės pagarbos ženklą, ir Jėzus tą auką priima labai palankiai kaip pagerbimą laidotuvių dienos proga (Mt 25, 6-13, Mk 14, 3-9, Jn 11, 2, Jn 12, 3-8). Taip pat Jėzus pasigaili, paguodžia kitatautę, samarietę, ir atskleidžia jai, jog yra Mesijas (Jn 4, 7-26).

Luko evangelijoje yra minima moteris pranašė, Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės, apie kurią pasakojama taip: „Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukė iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo“ (Lk 2, 36-38).

Pieta of Villenueve-les-Avignon

Sugraudintas seserų Mortos ir Marijos skausmo dėl brolio mirties, Jėzus prikelia iš numirusiųjų Lozorių (Jn 11, 1-44). Lukas taip pat mini tas pačias seseris Mortą ir Mariją. Morta skundžiasi Jėzui, kuris svečiuojasi pas jas, kad Marija tik klauso, ką jis kalba, ir nepadeda jai ruošoje, o Jėzus atsako: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“(Lk 10, 39-41). Taigi moteris – jau ne tik tarnaitė, užsiimanti ruoša, ji pilnateisė Jėzaus pasekėja, siekianti amžinųjų vertybių. Moterys sekė Jėzų. „Su juo buvo Dvylika apaštalų ir kelios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių bei ligų; tai Marija, vadinama Magdaliete, iš kurios buvo išėję septyni demonai, Erodo prievaizdo Chuzos žmona Joana, Zuzana ir daug kitų moterų, kurios šelpė juos savo turtu“ (Lk 8, 2-3). Tai reikšmingas epizodas: moterys ne tik keliavo su Jėzumi, bet ir šelpė jį bei jo mokinius. Prie kryžiaus taip pat stovėjo moterys: „Tenai buvo daug moterų, kurios žiūrėjo iš tolo. Jos buvo atlydėjusios Jėzų iš Galilėjos, jam patarnaudamos“(Mt 27, 55-56).

Įdomu, kad moterims pirmosioms angelas paskelbia apie Jėzaus prisikėlimą – tai minima visose keturiose evangelijose. Nurodomi ir jų vardai: evangelijoje pagal Morkų jos įvardijamos kaip Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė; pagal Luką, vietoje Salomės buvo Joana, ir taip pat kitos jų draugės (Mk 15, 1-8, Lk 23, 1-11). Jos pačios pirmosios sužino gerąją naujieną (Mt 27, 1-8, 140). Pagal Mato, Morkaus ir Jono evangelijas, pirmoji prisikėlusį Jėzų išvydo Marija Magdalietė, iš kurios Jėzus buvo išvaręs septynis demonus (Mt 27, 9-10, Mk 16, 9-10, Jn 20, 11-18). Ji praneša džiugią žinią jo mokiniams. Beje, moterimis patikima neiškart – tik tuomet, kai visiems mokiniams apsireiškia pats Jėzus.

Moteris-nusidėjėlė

Evagelijose moteris minima ir kaip nusidėjėlė. Evangelijoje pagal Matą Jėzus nusidėjėlius įvardina kaip muitininkus ir ištvirkėles: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę. Nes Jonas atėjo pas jus teisybės keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo“ (Mt 21, 31-32). Evangelijoje pagal Luką pasakojamas epizodas, kaip moteris, žinoma mieste nusidėjėlė, atėjo pas Jėzų, atsinešė alebastrinį indą brangaus tepalo, ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu. Jėzus jai atleidžia jos nuodėmes: „Jai atleidžiamos daugybė jos nuodėmių, nes ji pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“(Lk 7, 37-50). Jėzus taip pat atlaidus ir samarietei, kuri turėtų būti laikoma nusidėjėle, nes turėjo penkis vyrus; tačiau Jėzus jos nesmerkia, prisipažįsta esąs Mesijas bei suteikia jai viltį (Jn 4, 7-26). Lukas aprašo atsitikimą su moterimi, sugauta svetimaujant. Rašto aiškintojai bei fariziejai nori užmušti ją akmenimis, nes taip yra parašyta Mozės įstatyme. Jėzus jiems atsako: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį. Tai išgirdę, jie vienas po kito pasitraukia, jos nepasmerkę. Tuomet ir Jėzus atleidžia moteriai: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“(Jn 8, 3-11). Jėzus moko atleisti besigailinčiai nusidėjėlei ir tuo keičia žiaurų Mozės įstatymą.

Evangelijoje randamas ir moters-intrigantės įvaizdis. Tai Erodiada, tetrarcho Erodo brolio žmona, su kuria šis gyveno. Jonas Krikštytojas labai smerkė Erodiadą bei barė Erodą dėl jos. Jos dukra šoko karaliui ir jis už tai pažadėjo jai duoti viską, ko tik paprašys. Ši, motinos primokyta, pareikalavo Jono Krikštytojo galvos. Tetrarchui beliko išpildyti pažadą, o nukirstą galvą mergaitė atidavė motinai. Šią istoriją mini visi trys sinoptiniai evangelistai (Mt 14, 1-12, Mk 6, 17-28, Lk 3, 19).

Moteris-išgydytoji

Daugelio Jėzaus stebuklų objektas yra moteris. Jėzus išgydo daugybę įvairaus amžiaus, padėties bei tautybės moterų. Evangelijoje minima 13 moterų išgydymo atvejų. Daugumoje atsitikimų svarbiausias išgydymo laidas yra pačios moters įtikėjimas Jėzumi, kaip Dievu: tai Mato, Morkaus bei Luko evangelijose minimas kraujoplūdžiu sergančios moters išgijimas (Mt 9, 20-22, Mk 5, 25-34, Lk 8, 43-48). Kitu atveju, išgijimą lemia artimo žmogaus tikėjimas – pavyzdžiui, kananietės (sirofenikietės) dukrelės išgydymas (Mt 15, 22-28, Mk 7, 25-30).

Jėzus išgydo moterį, 18 metų sirgusią dvasios liga (Lk 13, 11-13), Simono Petro uošvę (Mk 1, 30-31, Lk 4, 38-39), sinagogos vyresniojo Jajiro dukrelę (Mt 9, 23-26, Mk 5, 35-43, Lk 8, 49-56). Taip pat minimos tokios jo išgydytos moterys, kaip jau minėtoji Marija Magdalietė, iš kurios jis išvaro septynis demonus, Erodo prievaizdo Chuzos žmona Joana, Zuzana ir kitos moterys, kurios po to keliauja kartu su Jėzumi ir jo apaštalais (Mk 16, 9, Lk 8, 1-2).

Detail Showing Young Woman with Grapes from Early Christian Floor Mosaic with Christian and Pagan Themes

Moteris-darbininkė

Evangelijoje nėra gausu dirbančios moters įvaizdžių. Iš dvylikos rastų pavyzdžių galima daryti išvadą, kad moters darbas buvo tvarkytis po namus ir patarnauti vyrui.

Evangelijoje minimi tokie moters darbai: moteris kepa: „su dangaus karalyste yra kaip su raugu, kurį moteris ėmė įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo“ (Mt 13, 33, Lk 13, 20); moteris mala: „dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta“ (Mt 24, 41, Lk 17, 35); moteris patarnauja vyrams: „Toji ( Petro uošvė ) atsikėlė ir galėjo jam patarnauti (Mt 8, 14-15, Mk 1, 30-31, Lk 4, 38-39) arba „Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu“ (Lk 10, 40); dirba tarnaite rūmuose: „viena tarnaitė priėjo prie jo (Petro) ir tarė…“(Mt 26, 69, 71 , Mk 14, 66, 69, Jn 18, 17).

Taigi moters paveikslas Evangelijoje – gana dažnas. Ji pasirodo įvairiose situacijose, ir įvairiais pavidalais. Jėzaus gyvenamu laikmečiu moters padėtis tiek šeimoje, tiek visuomeniniame gyvenime nebuvo lengva: ji turėjo atlikti sunkius darbus, patarnauti vyrui, neturėjo teisės rinktis savo kelią bei tvarkyti gyvenimą. Moteris tekėjo bei galėjo būti vyro atleidžiama ne savo noru, o pagal vyro ar tėvų valią.

Tačiau Jėzaus mokslas formuoja kitokį moters įvaizdį. Evangelijoje atvaizduota moteris jau nėra vyro vergė. Jėzus liepia gyventi su viena žmona, nes taip yra sutverta Dievo. Išaukštinamas moters-motinos įvaizdis. Moterys tampa Jėzaus pasekėjomis. Tiesa, tarp apaštalų nėra nei vienos moters, tačiau moterys keliauja kartu su Jėzumi, patarnauja jam bei jo mokiniams, šelpia juos savo turtu. Moterys stovi ir prie nukryžiuoto Jėzaus. Jėzus atleidžia nusidėjusioms moterims, gydo jas bei išklauso jų prašymų. Angelai būtent moterims pirmoms apskelbia gerąją naujieną, ir moteriai Jėzus pasirodo prisikėlęs bei liepia perduoti šią naujieną kitiems mokiniams. Moteris tampa pilnateise naujosios bažnyčios nare. Naujas krikščioniškasis mokslas teigia: „…nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3, 28).

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

.