Miesto istorija

Mokslininkų nuomone, pirmieji miestai atsirado maždaug prieš pusšešto tūkstančio metų. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad jau penkiolika tūkstantmečių prieš mūsų erą nuo Indijos iki Baltijos jūros buvo išsimėtę kaimeliai, kurių gyventojai užsiėmė žvejyba, pirmykščių naminių gyvulių auginimu, rinkimu. Tik Neolito laikotarpiu, 8 tūkstantmečiai p. m. e., žmonės pradėjo auginti maistą bei gyvulius, kurių darbo jėgą panaudodavo žemės ūkyje. Šiuo laikotarpiu, susidarius galimybėms gausiau apsirūpinti maistu, gerėja žmonių gyvenimo sąlygos, mažėja gyventojų mirtingumas ir išauga populiacijos dydis.

Šis pirmasis istorijoje “demografinis sprogimas” skatino tolesnį stabilių gyvenviečių kūrimąsi, kadangi rinkimai ir medžioklė nebegalėjo užtikrinti pakankamo išaugusiam gyventojų skaičiui maisto kiekio. Šios gyvenvietės kūrėsi derlingose žemėse, kur dirva, vanduo ir klimatas buvo palankūs žemdirbystei.

Viena pirmųjų pastovių gyvenviečių – Jarmo, įsikūrusi Kurdistano rajone, Irake. Jos užuomazgos atsirado maždaug 7 – 6,5 tūkstantmečiai p.m.e. Joje gyveno apie 150 žmonių, kurie jaukino šunis, ožkas, avis, augino miežius ir kviečius, tačiau neatsisakė ir medžioklės bei rinkimo. 5 500 m. p.m.e. pradėjo kurtis daugiau į Jarmo panašių gyvenviečių; kitų 1500 metų bėgyje, gyvenvietės leidosi nuo kalnų į upių – Tigro-Eufrato, Nilo, Chvan Chės ir kt. – slėnius.

The Pyramids at Giza, Egypt

Mesopotamijos ir Nilo upės gyvenviečių aplinkos sąlygos buvo labai palankios. Pavyzdžiui, Egipte, didžiosios upės slėnyje, per metus buvo nuimami 2 – 3 derliai. Pastovių gyvenviečių kūrimasis skatino žemės ūkio vystymąsi bei sudėtingesnių organizacinių formų kūrimąsi. Upės slėniuose žemdirbystei buvo reikalinga drėkinimo sistema – periodiški potvyniai vertė ūkininkus jungtis, kad galėtų rengti drėkinimo kanalus ir taip atitaisyti potvynių padarytą žalą. pamažu ėmė vystytis socialinė organizacija, darbinė specializacija, kontrolės bei socialinės stratifikacijos sistema. Tuo pat metu kito ir šeimos struktūra: jei medžioklės ir rinkimo visuomenėse tėvai vaikams perduodavo tik įgūdžius, tai žemdirbių bendruomenėse – ir žemę. Keičiantis kartoms, socialinis susiskaldymas gilėjo.

Šiuo laikotarpiu formavosi išplėstinė šeima. Kelių žmonų turėjimas įgijo ekonominę reikšmę: pirma, tai buvo papildomos darbo rankos laukuose ir prie gyvulių, antra, tai reiškė didesnį skaičių sūnų, kurie ateity dirbs laukuose, gins turtą nuo priešų, senatvėje rūpinsis senu tėvu, aukos už jį dievams ir pratęs jo giminę.

Gyvenviečių kūrimasis prie upių buvo patogus ir prekybos bei transportavimo atžvilgiu. Miestas tapo “centru”, kur buvo keičiamasi prekėmis bei paslaugomis. Nilo, Tigro-Eufrato, Gango upių slėniuose išaugo gyventojų skaičius, o tai buvo prielaida pirmųjų miestų kūrimuisi.

Mūsų dienų požiūriu, didžiausi to meto miestai savo dydžiu nepranoksta šiuolaikinių kaimų ir miestelių, tačiau jie buvo dešimtį kartų didesni už neolito laikotarpio gyvenvietes. Babilonas, kurio kabantieji sodai buvo vienas iš antikinio pasaulio stebuklų, užėmė tik 3.2 kvadratinių mylių plotą. Atėnų teritorija nesudarė net 1 kvadratinės mylios. Senasis Antiochas buvo perpus mažesnis, Kartagina tik šiek tiek dydžiu pranoko Atėnus. Antikos miestų dydis tiesiogiai priklausė nuo žemės ūkio, tai yra, žemdirbių gaunamos produkcijos pertekliaus, bei nuo jo transportavimui tinkamos technikos. Didžiausiuose miestuose gyveno tik nuo 2 iki 20 tūkstančių gyventojų. Miestų buvo nedaug, ir tie išsimėtę plačiose teritorijose.

Miestuose vystėsi socialinė organizacija. Nors ir negausus, miestų elitas buvo pagrindinis kultūrinių ir intelektualinių civilizacijos vertybių puoselėtojas. Miestai turėjo ekonominę ir politinę valdžią likusių šalies gyventojų atžvilgiu, juose koncentravosi valdymo ir švietimo funkcijos. Miestų gyventojų tankumo didėjimas bei sėslus gyvenimo būdas buvo postūmis prekybos, manufaktūrų ir paslaugų sferos vystymuisi. Maisto perteklius buvo prielaida darbo pasidalijimo atsiradimui: žmogus nebeturėjo visko gamintis pats, jis galėjo įsigyti kitų pagamintus produktus mainais už savuosius. Darbo pasidalijimas tapo bruožu, kuris atskyrė miestą nuo kaimo, ir kurio pasėkoje ėmė kristalizuotis miestų gyventojų hierarchija bei stratifikacija.

Obelisk Through Arch at the Great Temple of Amon

Šventyklos, pirmieji visuomeniniai miestų pastatai, ilgą laiką išliko didžiausiomis bei sudėtingiausiomis institucijomis. Karaliaus valdžia ir dinastiniai politiniai režimai išsivystė gerokai vėliau. Kadaise karo vadus rinkdavo visi genties vyrai, ir jie savo pareigas atlikdavo tik neramumų ir pavojaus metu; tačiau laikui bėgant, kario amatas tapo pastoviu, kariai išlikdavo ir taikos periodu, o jų išlaikymą užtikrindavo valstiečiai. Karinių darinių atsiradimas lėmė ir technines inovacijas – ginklų, karo laivų ir vežimų gamybą. Pamažu karių kastos pagrindu formavosi karaliaus valdžia bei paveldima karališkoji dinastija, o galia persikėlė iš šventyklos į rūmus. Gilėjo socialinis susiskaldymas, kadangi vieni kartos atstovai likusių pasižymėjo socialiniais ir ekonominiais pranašumais kitų atžvilgiu. Socialinių klasių išsiskyrimą iliustruoja to meto kapai: jei turtingųjų kapai būdavo išpuošiami ornamentais, juose būdavo paliekami iš bangiųjų metalų nukalti ginklai, tai vargšų kapuose terandama molinių indų, o dažnai – ir visai jokių atributų.

Dvaras skatino technologijos vystymąsi. Kariuomenei reikėjo ginklų, aprangos, karo vežimų, dvarui – pagražinimų ir patogumų. To pasėkoje įsitvirtino menininkų bei amatininkų klasės. Vystėsi vis plačiau aprėpiantis prekybos tinklas, kurio dėka plito ne tik prekės, bet ir idėjos. Miestas buvo visiškai nauja socialinė struktūra, kurioje buvo formuojamos naujos institucijos bei nauji žmonių santykiai. Miestų revoliucija kūrė naują aplinką, kuri skatino išradimus bei pati buvo jų formuojama. Pirmiesiems miestams išsilaikyti nebuvo lengva. Miestą supančios sienos bei sargyba turėjo saugoti jį nuo klajoklių genčių antpuolių, kurie kėlė visiško sunaikinimo grėsmę. Pavyzdžiui, Biblijoje aprašomas Kanaano miesto užėmimas ir jo “sulyginimas su žeme”. Be to, pavojai gyventojams, pirmiausiai – gaisrai ir epidemijos, grėsė ir pačiame mieste.

Graikų miestai

Miesto istorija – tai istorija žmogaus pastangų, siekiant nugalėti priešišką aplinką. To pavyzdys – Atėnai, iškilę jūros pakrantėje.

Stoa of Hermes and Heracles at Cyrene, Libya

Nederlingas Graikijos dirvožemis, kalnuotos vietovės beveik visiškai apribojo žemdirbystės, transportavimo ir susisiekimo galimybes. Didžiausi graikų pasiekimai – ne technologijos, bet socialinės organizacijos srityje. “Poliaus”, miesto-valstybės atsiradimas, leido šeimoms ir gentims susiburti, kaip vienos valstybės piliečiams, remiantis bendros mitinės kilmės suvokimu. Piliečiais buvo laikomi asmenys, galintys įrodyti savo kilmę iš dievų – miesto globėjų, ir todėl turintys teisę dalyvauti jų garbinimo apeigose. Pavyzdžiui, Atėnų pilietis buvo asmuo, turintis teisę melstis Atėnės, šio miesto globėjos, šventykloje. Antikos miestuose pilietybė buvo pagrįsta religija. Tačiau graikų politinės pilietybės sistema niekados neperžengė poliaus ribų. Būti piliečiu – tai senovės graikui reiškė labai daug. Viena iš sunkiausių tuometinių bausmių buvo uždraudimas asmeniui įeiti į miestą, kadangi tai reiškė žmogaus atskyrimą nuo civilizacijos.

Didžiausio suklestėjimo metais, Atėnuose gyveno 120-180 tūkstančių žmonių. Graikijos miestų augimą įtakojo politinės preferencijos – senovės graikai linko prie mažesnių miestų. Šios nuostatos laikėsi ir du didžiausi tuometiniai autoritetai – Platonas bei Aristotelis. Tai galėjo įtakoti keletas priežasčių: didelę populiaciją sunkiau kontroliuoti, be to, pernelyg didelis gyventojų skaičius sukeltų maisto trūkumo problemą. Aristotelio nuomone, miestas turi būti tokio dydžio, kad galėtų apsiginti ir apsirūpinti maistu, bet “ne toks didelis, kad piliečiai negalėtų pažinoti vienas kito būdo”. Nuo miestų augimo sulaikė ir kolonijų kūrimas, tai yra, buvo kuriami maži miestai. Šis gyventojų judėjimas lėmė ir graikų kultūros ir idėjų plitimą po antikinį pasaulį.

Roma

Rome-Coliseum

Iki pat XIX a. Europoje nebuvo tokių miestų, kokiais galėjo didžiuotis Romos imperija. Pačioje Romoje geriausiais laikais gyveno net iki milijono gyventojų. XVIII a. istoriko Gibbono apskaičiavimais, Romos imperija apėmė iki 120 mln. gyventojų. Turint omeny, kad visame pasaulyje tuomet gyveno apie 250 mln. žmonių, tai išties milžiniška skaičius. Technologijos ir socialinės organizacijos tobulinimo dėka romėnai sugebėjo valdyti daugybę didžiulių miestų, kadangi užkariautose teritorijose diegdavo Romos įstatymus bei valdymo tvarką. Roma ne tik skleidė idėjas teisės, valdymo, inžinerijos srityse, kurių dėka kontroliavo provincijas, tačiau buvo ir priklausoma nuo savo periferinių teritorijų, iš kurių importuodavo miesto egzistavimui būtinas gėrybes. Šių gėrybių pristatymą garantavo saugi ir išvystyta sausumos bei jūros kelių sistema.

Romos klestėjimo laikais, jos prabanga bei pramogos buvo išties imperatoriškos. II mūsų eros amžiuje beveik pusė gyventojų nedirbo, ir net dirbantieji darbe praleisdavo nedaugiau kaip šešias valandas per dieną. Religinės bei kitos šventės sudarė pusę metų dienų. Siekiant užimti gyventojus ir neleisti užgimti prieš maištingoms nuotaikoms, šie buvo linksminami įvairiausiais būdais: vežimų lenktynėmis, gladiatorių kovomis bei krikščionių žudymu.

Romos imperijos žlugimas V a. reiškė Europos miestų nuosmukį, trukusį šešis šimtus metų. VI amžiaus pabaigoje karai, žudynės bei maras galutinai sunaikino buvusią Romos didybę, ir megapolis išsiskaidė į atskiras gyvenvietes. Romos didybės idėja išliko net tamsiausias viduramžiais, ir įtakojo Renesanso laikotarpiu prasidėjusį miestų reikšmės išaukštinimą. Tačiau pirmo tūkstantmečio viduryje, klestintys miestai išliko tik Rytuose: Konstantinopolis, imperatoriaus Konstantino įkurtas IV a. pradžioje, tapo Bizantijos imperijos sostine ir išsilaikė iki XV a. vidurio, kuomet jį užėmė turkai.

Alcazar at Segovia

Romos žlugimas žymėjo ir naują tvarką: susiformavo atskiros, savarankiškos ir viena nuo kitos izoliuotos feodalų valdomos vietovės, kurios pamažu kristalizavosi į “senjorui” pavaldžias paveldimos hierarchijos struktūras. Feodalinės sistemos ekonominė ir politinė bazė – kaimas, o visuomeninio gyvenimo centru tapo dvaras arba pilis. Ekonomika buvo grindžiama save aprūpinančiu žemės ūkiu.

Tačiau miestai neišnyko – senuosiuose Romos imperijos miestuose įsitvirtino katalikų bažnyčia, o vyskupai turėjo ne tik religinę, bet ir pasaulietinę valdžią. Šie vadinami ”vyskupų” miestai labiau priminė viduramžių tvirtoves, juose gyveno daugiausiai 2-3 tūkstančiai žmonių; tačiau jie tapo svarbia pakopa miestų atgimimui.

Tik XI a. labai iš lėto prasidėjo miestų atgimimas. Dažnai tai buvo ne senųjų miestų atgaivinimas, bet naujų kūrimas. Nauji miestai formavosi kaip pirklių karavanų, sustojančių prekiauti prie viduramžių “vyskupų” miestų sienų, išdava; apskritai, miestų gaivinimui didžiausią įtaką padarė būtent keliaujantys prekybininkai. Kadangi pirkliai ne visuomet būdavo įleidžiamo į miestą, prie sienų jie statė savo pastatus, ir vėliau šie viduramžiški priemiesčiai tapo miestų dalimi. Ypač miestų gyvenimas atgijo Italijoje, kuomet miestai – valstybės, pavyzdžiui, Venecija, užmezgė tvirtus prekybinius ryšius su Bizantija ir Arabijos imperijomis. Prie viduramžių miestų augimo prisidėjo ir kryžiaus žygiai, kurie skatino prekybos vystymąsi , bei bendras gyventojų skaičiaus augimas, taip pat technologinės naujovės – tvirtesnis plūgas, trilaukės sėjos sistema – kurie tiesiogiai prisidėjo prie gyventojų skaičiaus augimo.

Palio Flags Hanging in Neighborhood

Netiesiogiai miestų augimą skatino kai kurie viduramžių teisinės ir socialinės sistemos elementai. Feodalas negalėjo parduoti žemės, tačiau galėjo parduoti teisę statyti naujus miestus savo valdomose žemėse; metinę valdovų rentą didino ir senųjų miestų atgaivinimas. Bėgant laikui, miestai išsikovojo vis daugiau teisių – rengti pastovius turgus, kalti monetas, nustatyti matavimo vienetus, teisti savo piliečius, bei laikyti ginklus, ir įgijo didesnę ar mažesnę autonomiją. Miesto gyvenimas traukė gabiausius ir ambicingiausius kaimo vietovių gyventojus.

Viduramžių miestai buvo maži. Net Renesanso laikotarpiu, dideliuose miestuose gyveno apie 10-30 tūkstančių gyventojų. Tik Paryžiuje, Florencijoje, Vienoje ir Milane gyventojų skaičius siekė 100 tūkstančių. Miestą juosė storos sienos; jo saugumą gynė stebėjimo bokštai ir patrankos. Pagrindinis miesto pastatas, jo gynybos ir galios šaltinis buvo katedra arba feodalo pilis. Mieste kūrėsi nauja socialinė klasė, kurią sudarė amatininkai, smuklininkai, pinigų keitėjai, metalo dirbėjai – buržuazija. Ši prekiautojų klasė buvo tikra priešingybė garbingajai feodalų klasei. Viduramžių buržuazijos atsiradimas žymi tradicinės sistemos nuosmukio pradžią. Miestuose susikūrė miestiečių bendruomenė, ekonomiškai susijusi prekybiniais ir komerciniais ryšiais. Atlikdami prekybines, komercines ir finansines funkcijas, miestai išvystė didelę ekonominę galią. Vėlyvaisiais viduramžiais šiuos miestus – pavyzdžiui, Veneciją, Milaną, Antverpeną, Bremeną, Hamburgą – ekonomiškai ir politiškai pradėjo valdyti galingos finansinės šeimos.

XIV a. ypač suintensyvėjusį miestų vystymąsi sustabdė didžiulė maro epidemija. “Juodoji mirtis” per trejus metus sunaikino ketvirtadalį Europos gyventojų. Epidemija, prasidėjusi Indijoje, plito didžiaisiais prekybos keliais, ypatingai nusiaubdama jūrų uostus bei vilkstinių sustojimo centrus. Maras ypač nuniokojo kaimo vietoves ir sudavė mirtiną smūgį feodalinei sistemai. Juodoji mirtis iš pagrindų pakeitė ir pagrindinius socialinius institutus, pavyzdžiui, katalikų bažnyčios struktūrą: daug dvasininkų mirė, naujų dvasininkų ruošimui buvo skiriama mažai dėmesio, be to, įtaką darė ir visuomenėje įsigalėjęs polinkis į amoralumą r gyvenimo malonumus. Kai kuriuos žmones mirties pavojus pavertė fanatiškai religingais, tačiau dauguma linko prie “gyvenimo ir linksmybių, nes rytoj galime mirti” filosofijos. Maro epidemijos protrūkiai niokojo Europą iki pat XVII amžiaus, bet jau XV a. miestai vėl pradėjo augti. Nuo tada Europos civilizacija pasuko urbanizacijos link.

Renesanso miestai

Two Carabinieri Outside Milan Duomo

XVI a. daugelyje miestų, ypač Italijoje, susiformavo turtingųjų klasė, kuri turėjo noro, lėšų ir laiko vystyti ir dailinti miestus. Net tokie menininkai, kaip Mikelandželas ir Leonardas da Vinčis, naudojo savo talentą miestų gražinimui, o da Vinčis išvystė ir miestų planavimo modelį. Atgimė susidomėjimas klasikiniu stiliumi, perspektyva ir proporcijomis, atsispindintis to meto architektūroje. XVI ir XVII a. Renesanso miestai simbolizavo humanistinę ideologiją ir pasaulietišką kultūrą.

XVI a. žymi ir nepriklausomo nuo valstybės, autonomiško miesto išnykimą. Miestai tapo valstybės dalimi. Socialinė organizacija Europoje kito, formuojantis didesniam dariniui – tautinei valstybei. Tačiau politinės nepriklausomybės praradimą kompensavo ekonominiai privalumai – tautinė valstybė garantavo saugesnius ir geresnius kelius, lengvesnį ir pigesnį prekių pervežimo būdą, bei didelę rinką. Be to, svarbūs buvo tokie privalumai, kaip suvienodinti įstatymai, bendri pinigai, standartizuoti svorio bei talpos matai. Tautinė karaliaus valdžia reiškė stabilumą ir užtikrintumą, kas buvo labai svarbu kylančiai verslo klasei.

The Village of Monsaraz, Portugal

Technologinis parako bei patrankų vystymas irgi įtakojo sienų juosiamo miesto keitimąsi. Miestai, kurie tikėjosi atsilaikyti prieš karaliaus kariuomenę, turėjo smarkiai stiprinti savo apsaugą, ir pamažu miestas tapo savo paties įtvirtinimų belaisviu. Miestas buvo priverstas plėstis tik į viršų arba tam tikroje griežtai apribotoje teritorijoje, to pasėkoje didėjo gyventojų tankumas, kuris labai neigiamai atsiliepė žmonių gyvenimo sąlygoms bei trukmei. Smarkiai išaugo mirtingumo lygis, ir miestai augo tik imigracijos iš kaimo vietovių dėka. Mirtingumo lygio mažėjimas glaudžiai susijęs su technologiniais pokyčiais žemės ūkio srityje, kurie užtikrino geresnį ir gausesnį maisto tiekimą į miestą. Tobulėjant žemės ūkiui, augant produktyvumui, pradėjo mažėti mirtingumo lygis bei augti gyventojų skaičius.

Pramoniniai miestai

Ford Factory at Sunset

Sausumos ir vandens kelių tobulinimas lėmė efektyvesnį žemės ūkio produktų transportavimą, ir skatino miestų vystymąsi. Apie 1800-uosius Londone, antrame pagal dydį Europos mieste, gyveno 861 tūkst. žmonių, t.y., 11 % visos Britanijos gyventojų. Be pasiekimų žemės ūkio bei transportavimo srityse, tokia žmonių koncentracija vienoje vietoje būtų neįmanoma. Žemės ūkio pasiekimai padidino derlių ir atlaisvino daug darbo rankų. Tuo tarpu nauji išradimai atvėrė kelią naujų pramonės šakų augimui. 1767 m. Wattas išranda garo variklį, kuris atneša daugybę pasikeitimų įvairiose srityse. Įdomu, kad mašinos ne sumažino, bet padidino darbo rankų poreikį miestuose – ėmė kurtis specializacija ir mechanizacija pagrįsta fabrikų sistema, kurios pasėkoje formavosi nauja užimtumo bei stratifikacijos struktūra.

Highway and Atlanta Skyline

Ankstyvųjų industrinių miestų augimą užtikrino tik imigracija iš kaimo vietovių. Antroji urbanistinė revoliucija – tai pokyčiai, kurių dėka pirmą kartą istorijoje daugiau nei 10 % populiacijos galėjo gyventi miestuose. Ši urbanistinė revoliucija prasidėjo Europoje. Gyventojų skaičiaus ir ekonomikos augimas neužtikrino geresnių gyvenimo sąlygų – miestai pasižymėjo prastomis, antisanitarinėmis gyvenimo sąlygomis, ligomis bei aukštu mirtingumo lygiu. Gyvenimo tokiame mieste aprašymų rasime Ch. Dickenso romanuose.

Tačiau tai buvo pramoninių miestų, kuriuose mes gyvename šiandien, užuomazga. Praėjęs ilgą kelią nuo mažutės gyvenvietės iki milijoninio megapolio, patyręs nuosmukių ir klestėjimo metą, miestas galiausiai tapo neatsiejama pasaulio ir šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdo dalimi.

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

.