Mėnesio žvilgsnis: Spalis

Lietuvoje per pastaruosius dešimt metų atsirado arba buvo atgaivinti prieš karą ėję katalikiški leidiniai. Kol kas Katalikų Bažnyčia neabejotinai turi daugiausiai laikraščių ir žurnalų, kurie savo turiniu patenkina įvairių socialinių sluoksnių skaitytojus – jaunimą, plačiąją visuomenę ir intelektualus. Tačiau ši spauda susiduria su kai kuriomis problemomis bei yra skirtingai traktuojama visuomenės. Apie katalikiškos spaudos realijas ir problematiką kalbėjomės su katalikų mėnraščio „Sandora“ ir jo priedų „Lux“ bei „Žemės druska“ vyriausiąja redaktore Elvyra Kučinskaite:

Sociumas: Kokia yra katalikų spaudos situacija Lietuvoje? Ar ji labai populiari visuomenėje? Ar reikia ką nors joje keisti?

E. Kučinskaitė: Šiandien katalikiškos spaudos spektras yra pakankamai platus. Visuomeninis kontekstas visai spaudai šiuo metu nėra labai palankus, ką jau kalbėti apie specifinę – konfesinę spaudą. Manau, galima džiaugtis, kad tokiu sunkiu metu turime bent keletą katalikiškų leidinių: „Sandorą“ bei jos priedus „Lux“ ir „Žemės druską“, „Naująjį židinį“, „Artumą“, „Logos“, „Sėjėją“, laikraščius „Dienovydį“, „XXI amžių“, „Kregždut꓅ Vis primenama, kad trūksta gero dienraščio, bet tai, ko gero, ne artimiausios ateities darbas.

Sociumas: Vadinasi, visuomenėje yra skleidžiama katalikiška mintis. Ar gaunate kokių pasiūlymų ir kritikos iš visuomenės? Ko žmonės pasigenda katalikiškoje spaudoje?

E. Kučinskaitė: Kritikos gauname, bet ne tiek, kiek tikimės… Žinoma, kalbu apie tuos leidinius, kuriuose dirbu. Ko gero, dėl tos pačios priežasties, nes rašome tokiomis temomis, kurios sunkiai gali sukelti impulsyvią reakciją – nesame taip glaudžiai susiję su aktualijomis, kaip pasaulietinė žiniasklaida. Kartais pasigirsta skundų, kad esame mažai konfliktiški. Na, „Sandoros“ vardas pasirinktas neatsitiktinai, esame linkę kalbėti apie dialogą arba pamatines vertybes, kurios į jį veda. Daugiau sulaukiame palankių vertinimų, net ir iš tų žmonių, kurie save vadina indiferentais.

Sociumas: Kaip šie leidiniai užsiima šviečiamąja veikla?

E. Kučinskaitė: Šiems leidiniams svarbiausia yra evangelinė žinia, dvasinė, moralinė sritis, Bažnyčios mokymas ir tai, kokius ryšius jis gali turėti su mūsų kasdienybe. Jei tai, ką darome, galima vadinti švietimu, tai „šviečiame“ būtent šia kryptimi. Pretenduojame būti palydovais tų žmonių, kurie ieško egzistencinio matmens savo gyvenime ir siūlome jiems būtent krikščioniškąjį kelią.

Sociumas: Ar naudinga kalbėti nauju tonu katalikiškoje spaudoje?

E. Kučinskaitė: Toks kalbėjimas yra tiesiog būtinas, net jei kažką tai ir šokiruoja. Tai nereiškia, kad koketuojame su šiandiena, tai reiškia, kad atsiliepiame taip, kaip esame kviečiami. Juk apie mediciną, mokslą, meną šiandien niekas nebekalba viduramžių kalba, tiesa?

Sociumas: Koks, Jūsų manymu, likimas laukia katalikų spaudos po 10-20 metų?

E. Kučinskaitė: Neturiu jokių pranašo sugebėjimų, todėl galiu pasakyti tik banalią tiesą, kurią žino visi: tai labai priklausys nuo ekonominės situacijos, mūsų pasirengimo ir gebėjimo atvirai atsiliepti į poreikius.

Sociumas: Žiniasklaida yra didelė informacijos rinka, kurioje vartotojas diktuoja madas. Šiems leidiniams skaitytojas mados diktuoti negali. Kaip įmanoma suderinti tam tikrą poziciją ir ekonominį faktorių?

E. Kučinskaitė: Pavyzdžiui, jei rašome apie santuokos neišardomumą, o spausdiname „saugaus sekso“ reklamą, tai kompromisai negalimi. Religinė spauda visame pasaulyje yra ir greičiausiai bus iš dalies finansuojama. Ką jau bekalbėti apie Lietuvą, kurios gyventojų skaičius kartu yra ir nuoroda į specifinių leidinių tiražus.

Sociumas: Ačiū už pokalbį.

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *