Mėnesio žvilgsnis: Rugsėjis

Šių metų rugpjūčio 15-20 dienomis Vilniuje vyko neeilinis renginys – Pasaulio lietuvių bendruomenės X-asis Seimas. Į jį susirinko daugiau nei 130 delegatų, atstovaujančių 31 pasaulio valstybės lietuvių bendruomenėms. Suvažiavimo metu įvairių šalių lietuviai dalijosi patirtimi ir problemomis, kėlė pasiūlymus, kūrė projektus. Apie suvažiavimą, išeivijos problemas bei veiklą „Sociumui“ maloniai sutiko papasakoti Venesuelos lietuvių bendruomenės pirmininkė Anita Bieliauskaitė de Lammersdorf.

anita.jpg (14424 bytes)

Sociumas: Gerbiama Anita, jau daugelį metų esate įsitraukusi į Venesuelos lietuvių bendruomenės veiklą. Kokia ta veikla, kokie jos tikslai, problemos?

A. Lammersdorf: Lietuvių bendruomenė Venesueloje savo veiklą pradėjo 1947 metų pabaigoje, kai tik atvyko pirmieji lietuviai, tarp kurių buvo ir mano tėvų šeima. Kaip ir visiems emigrantams, mums buvo labai sunku, nemokėjome svetimos kalbos, buvome toli nuo tėvynės, be draugų ir giminių atsidūrėme baugioje nežinioje. Mus palaikė mūsų vienybė ir viltis greitai vėl pamatyti tėvynę. Pokario metais lietuvių bendruomenė Venesueloje buvo gana gausi (maždaug 2000 lietuvių), vieninga ir labai aktyvi. Bendruomenę vienijo tikri mūsų lyderiai, turėjome savo kunigą, o vaikai mokykloje truputį mokėsi lietuviškai. Jeigu niekas nebūtų ėmęsi veiklos, mes, kurie atvažiavome į šalį dar ankstyvojoje vaikystėje, šiandien nekalbėtume lietuviškai ir nebūtume išlaikę lietuvybės. Laikui bėgant viskas pasikeitė – juk mūsų emigrantai atvyko į Venesuelą ne savo noru, kadangi tuo metu negalėjai pasirinkti, kur važiuoti. Atsiradus galimybei emigruoti į kitus kraštus, klimatu panašesnius į Lietuvą, pavyzdžiui, į Kanadą, Jungtines Valstijas, dauguma išvažiavo, todėl Venesueloje lietuvių liko labai mažai. Tiesa, darbas vis vien vyko, mes, jau suaugę, taip pat įsitraukėme į bendruomenės veiklą.

Šiuo metu Venesueloje ne daugiau kaip 150 šeimų, kuriose yra lietuvių, išsisklaidžiusių po visą šalį, o mūsų bendruomenėje tėra 45 žmonės, kurie nuolatos susirenka. Tiesa, kai vyksta didesnės šventės, susiburia daugiau žmonių – pavyzdžiui, į Venesuelą atvykus Prezidentui A. Brazauskui, susirinko apie šimtas lietuvių. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Karakase atidaryta ambasadoriaus Vytauto A. Dambravos vadovaujama Lietuvos ambasada, kuri pradėjo kurtis „iš apačios“, remiama vietos lietuvių talkininkų. Lietuviai aktyviai rėmė ambasados projektus, o ambasada perėmė vietos lietuvių veiklos organizavimą. Kai ambasadorius V. A. Dambrava buvo perkeltas į Ispaniją, nusprendėme, kad mums reikia organizuoti savo veiklą patiems. Taip tapau mūsų bendruomenės pirmininke. Mūsų veikla gana įvairi – švenčiame Kūčias, Kalėdų šventes, dalijamės kalėdaičiais, švenčiame Vasario 16-ąją – tada suvažiuoja lietuviai iš visų Venesuelos kampelių. Ypač įdomi Šv. Kazimiero šventė. Venesueloje, maždaug valanda kelio nuo Karakaso, yra Šventojo Kazimiero miestelis, įkurtas prieš tris ar keturis šimtmečius. Jį įkūręs kunigas buvo apkeliavęs Pabaltijį, ir jam didelį įspūdį paliko Šv. Kazimiero istorija. Taigi atvykęs į Venesuelą jis pastatė Šv.Kazimiero bažnyčią, šalia buvo įkurtas kaimelis, dabar jau išaugęs į miestuką. Jo gyventojai kovo 4-ąją visuomet švenčia Šv. Kazimiero dieną, o mes kartu su jais rengiame ten vietos lietuvių atlaidus ir pamaldas. Be to, švenčiame motinos, tėvo dieną, kartą per mėnesį laikomos lietuviškos pamaldos, po kurių susirenkame puodeliui kavos. Tai ir yra pagrindinė mūsų veikla. Kai atvažiuoja svečiai iš Lietuvos – pavyzdžiui, buvo atvykęs Prezidentas A. Brazauskas, pusantrų metų Karakase gyveno Lietuvos menininkų grupė, neseniai buvo atvažiavę tautinių šokių šokėjai, E. Nekrošius teatre statė „Hamletą” – mes jiems ruošiame priėmimus, renginius ir panašiai.

Sociumas:  Atvykote į Pasaulio lietuvių bendruomenės X-ąjį Seimą. Papasakokite apie šį renginį plačiau.

A. Lammersdorf: Visas šias dienas posėdžių metu diskutuojama apie įvairius dalykus, aktualius pasaulio mastu, ypač – apie integraciją, apie tai, kaip Lietuva gali padėti išlaikyti lietuvybę užsienyje ir kaip mes galime padėti Lietuvai. Juk nors mūsų tėra tik maža grupelė, tačiau jei mes, gyvenantys įvairiuose užsienio kraštuose, susivienysime, galėsime padaryti kažką naudingo. Suvažiavimo metu gimė daugybė idėjų, todėl į Venesuelą grįšiu pilna galva įvairių planų, ką mes galėtume ir turėtume daryti – ir politikos, ir ugdymo, ir švietimo srityse. Tokie renginiai yra labai įdomūs ir naudingi, nes leidžia sužinoti apie įvairių pasaulio šalių problemas. Pasirodo, jog tos problemos visur beveik tokios pačios – visur labai rūpinamasi, kaip išlaikyti lietuvybę, neužmiršti savo kalbos ir papročių. Vienuose kraštuose, kuriuose gyvena daug emigrantų iš Lietuvos – Jungtinės Valstijos, Kanada, Australija – yra daug jaunimo, priklausančio lietuviškoms organizacijoms. Venesueloje mūsų gerokai mažiau – mažai jaunų žmonių, įsitraukiančių į veiklą. Mes esame juos ne kartą skatinę ir kvietę, prašome siūlyti savo idėjas, veiklos būdus, netgi išrinkome lietuvių jaunimo pirmininką, tačiau Venesuelos lietuvių jaunimas iš tiesų nėra organizuotas.

Sociumas:  Gal galėtumėte konkrečiau papasakoti apie planus, kurie gimė šio suvažiavimo metu?

A. Lammersdorf: Lietuvai reikia įvairių dalykų, todėl grįžusi turėsiu apsvarstyti prioritetus, kadangi norų labai daug – padėti mokykloms, vaikų darželiams, šelpti neturtingus, padėti tremtiniams, padėti atstatyti įvairius pastatus, rūmus, bažnyčias… Tiek daug minčių. Mes iš tiesų galime prisidėti, tačiau tai priklausys nuo mūsų prioritetų.

Kita problema – tai, kad Venesuelos jaunimas labai nutolęs nuo mūsų veiklos. Daugiausia joje dalyvaujame mes, vyresni žmonės, jaunimas tik kartais ateina į mūsų pamaldas, tačiau nėra susivienijęs. Grįžusi planuoju jiems pasiūlyti naujų idėjų, pasistengti juos įtraukti į veiklą, paskatinti dalyvauti. Manau, kad juos labai paskatintų dalyvavimas pasauliniuose Lietuvos jaunimo kongresuose.

Šiuo metu mane labai domina vienas konkretus projektas – Lietuva pasiūlė galimybę Lietuvos mokytojams važiuoti mokytojauti užsienyje. Tai remtų Lietuvos vyriausybė, prisidėtume ir mes, vietos lietuviai. Tai galimybė turėti savo mokyklėlę, kur galima būtų mokyti lietuviškai mūsų vaikus ir anūkus. Tai iš tiesų svarbu, kadangi iš mūsų, esančių Venesueloje, iš tiesų niekas negali mokyti lietuvių kalbos. Kiti mano planai taip pat susiję su lietuvybės plėtojimu. Turime mėnesinį biuletenį, kuriame skelbiame savo naujienas – naujausiame numeryje bus daug šio Seimo metu gautos informacijos. Tikiuosi, kad gausi medžiaga, kurią parsivešiu iš šio renginio, sudomins ir kitus, sukels entuziazmą ir paskatins dirbti toliau.

Sociumas:  Prašom tarti keletą žodžių apie save. Jau daugelį metų gyvenate toli nuo Lietuvos, tačiau tėvynės nepamirštate, aktyviai propaguojate lietuvybę Venesueloje. Kas skatina Jūsų norą veikti, padeda neišblėsti entuziazmui?

A. Lammersdorf: Manau, kad tai – patriotizmas, kuris yra įgimtas. Mano tėvelis buvo labai didelis Lietuvos patriotas. Turėjome išvažiuoti iš Lietuvos, nes jis buvo kariškis, persekiojamas, net uždarytas į kalėjimą, ir, jei būtume pasilikę Lietuvoje, jis galėjo būti sušaudytas. Išvažiavome iš tėvynės, tačiau mano tėvelis niekuomet nepamiršo meilės savo šaliai, apie tai dažnai kalbėdavomės namuose, ir šią meilę jis perdavė man. Nors Venesueloje jau gyvenu daugiau nei 50 metų, visuomet save laikau ne venesueliete, o lietuve. Visą gyvenimą priklausiau įvairioms lietuvių organizacijoms, joms vaikystėje priklausė ir mano dukrelės – šoko tautinius šokius, giedojo bažnyčios chore. Noras būti su lietuviais, priklausyti jiems visuomet buvo mano širdyje, ir, būdama čia, Lietuvoje, jaučiuosi labai laiminga. Šiuo metu Venesueloje liko tik maža grupelė, dauguma yra susituokę su kitataučiais, tik keletas mūsų vaikų kalba lietuviškai. Nepaisant to, esu tvirtai įsitikinusi, kad mūsų idealizmas nėra miręs, nes mes esame iš prigimties lietuviai.

Sociumas: Labai ačiū už pokalbį.

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *