Mėnesio žvilgsnis: Gegužė

Mėnesio žvilgsnis: Gegužė

violeta.jpg (4788 bytes)

Docentė Violeta Vincevičienė – Aplinkos inžinerijos instituto vyresnioji mokslinė bendradarbė, Šiaurės šalių hidrologų asociacijos bei Niujorko mokslų akademijos narė, mokslinio prestižinio žurnalo „Aplinkos tyrimai, inžinerija ir vadyba“ redaktorė. Docentė dalyvauja įvairiuose nacionaliniuose bei tarptautiniuose aplinkosaugos projektuose bei programose. Šiuo metu V. Vincevičienė išvykusi į pusės metų stažuotę JAV pagal Great Lakes – Baltic Sea partnership programą, finansuojamą JAV Aplinkos apsaugos agentūros, kurios tikslas –  išnagrinėti JAV upių baseino valdymo koncepciją bei parengti pasiūlymus jos galimam pritaikymui Lietuvos sąlygoms bei parinkti matematinius modelius, tinkančius įvairioms situacijoms modeliuoti Lietuvos sąlygomis sudarant veiksmų programas baseinų valdymui įgyvendinti Lietuvoje. Su docente „Sociumas“ kalbėjosi apie Lietuvos vandenų problemas bei jų sprendimo būdus.

Sociumas: Kokios pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria Lietuvos ekologija?

V. Vincevičienė: Nedrįsčiau vardinti visų ekologinių problemų, su kuriomis susiduriama Lietuvoje. Aš tyrinėju mūsų paviršinių vandens telkinių, tiksliau, Lietuvos upių, vandens kokybės ir užterštumo problemas, todėl norėčiau plačiau padiskutuoti šiuo klausimu.

Negalėčiau teigti, kad Lietuvos paviršinių vandens telkinių ekologinė būklė bloga, ypač ją lyginant su kaimynine Rusija ir Baltarusija, tačiau paminėsiu keletą pagrindinių problemų. Tai užterštumas organinėmis ir biogeninėmis medžiagomis, sukeliančiomis eutrofikaciją, o deguonies trūkumas vasaros sezono metu, užterštumas sunkiaisiais metalais pramoninių rajonų vietose. Lietuvos upėse esama ir vadinamųjų „karštųjų taškų“ –  vandens kokybės požiūriu probleminių vietų [Kulpėje (Mūšos intakas) ties Šiauliais, Obelėje ties Radviliškiu, Sidabroje ties Joniškiu, Laukupėje ties Rokiškiu (Lietuvos šiaurine dalis, Mūšos – Nemunėlio baseinas)]. „Karštų taškų“ turi ir Nemuno baseinas – Nemunas iki Kauno marių kenčia dėl eutrofikaciją sukeliančių organikos koncentracijų kiekio, o žemiau Kauno – dėl stipriai padidėjusių biogeninių medžiagų kiekio. Nevėžyje didelis biogeninių medžiagų kiekis – ypač didelės fosforo junginių koncentracijos išleidžiamos į upę iš Panevėžio vandenvalos įrenginių. Dėl hidrologinių savybių – nedidelio 2-3 metrų gylio, silpnos vandens apytakos su Baltijos jūra bei didelės priklausomybės nuo Nemuno maitinimo – labai opi Kuršių marių problema. Tokios yra dabartinės, jau nustatytos problemos. Jos nėra katastrofiškai didelės, be to, problemos nustatymas – tai jau dalis sėkmės.

Per pastaruosius penkerius metus, intensyviai vykdant vandenvalos įrenginių atnaujinimo programą, Lietuvos upių ir ežerų vandens kokybės būklė gerėja. Situacija neatsiejama ir nuo Lietuvos ekonominės padėties. Dėl ekonominės krizės sumažėjus pramonės aktyvumui, atrodytų, susidaro mažiau teršalų. Be to, išaugus trąšų kainoms, mažiau tręšiami laukai. Tačiau kartais teršalų sumažėjimas gali būti tik laikinas, o kartais, nors ir sumažėjus žemės ūkio aktyvumui bei dirbamos žemės plotams, vandens kokybės tyrimai rodo vandens užterštumą. Esant sunkiai ekonominei padėčiai, pramonės įmonės kreipia didesnį dėmesį į tai, kaip išsilaikyti, pagaminti daugiau produkcijos, ir nedidelis dėmesys kreipiamas į gamybos metu susidarančius teršalų kiekius, į aplinką išleidžiamus teršalus. Kalbant apie žemės ūkį, pastaruoju metu lyg ir galima būtų džiaugtis bent jau laikinu problemos sprendimu, nes pakilus trąšų kainoms mažiau tręšiami arba visai netręšiami laukai, dėl žemės privatizacijos sumažėjo dirbamų laukų plotai. Tačiau vandens kokybės tyrimai rodo, kad liekamoji teršalų koncentracija žemėje išlieka gana ilgą laikotarpį, todėl lietui palijus paviršinių nuotekų ar drenažo kanalais užterštas vanduo patenka į mūsų upes. Tuomet sunku išaiškinti taršos vietą, priežastis ir kilmę. Be to, vyriausybinės institucijos, privalančios kontroliuoti teršalų išskyrimą į aplinką bei sekti vandens kokybės padėtį, dėl biudžetinių lėšų stokos kartais negali tinkamai atlikti savo tiesioginių funkcijų.

Šiuo atveju gelbsti naujas, labai šiuolaikiškas požiūris – taršos prevencijos koncepcija ir jos diegimas pramonės įmonėse. Jos tikslas – iš anksto užkirsti kelią taršai. Tokiu atveju net ir padidėjus gamybos apimtims, atsigavus ekonomikai ir pramonei, nebus gaunami dideli teršalų kiekiai, šis procesas bus reguliuojamas.

Beje, net ir esant ekonominei krizei Lietuvoje galima pastebėti ir teigiamų reiškinių. Įmonės, norinčios išsilaikyti konkurencinėje kovoje ir patekti į Europos rinką, turi rūpintis ir produkcijos kokybe, ir tenkinti gamybos eigoje bei vadyboje privalomus ekologinius reikalavimus, atitikti tam tikrus aplinkos apsaugos vadybos standartus. Tokiu būdu aplinka rūpinamasi dvejopai ir kompleksiškai: stengiamasi negeneruoti teršalų arba reguliuoti teršalų generavimą, ir tuo pačiu ten, kur tai neišvengiama, naudoti geriausias turimas technologijas teršalų valymui.

Vakarų Europoje ir kitose pasaulio šalyse, pasižyminčiose gera ekonomine būkle, aplinkosaugos problemų sprendimo buvo siekiama paprasčiausiu, bet kartu ir brangiausiu keliu – statant brangiai kainuojančias vandenvalos technologijas, t.y. taikant vadinamąją „vamzdžio galo“ koncepciją. Mūsų šalies atveju tai nėra geriausias sprendimas. Ko gero, būtų daug geriau ne valyti, o neteršti. Aišku, visai išvengti taršos neįmanoma, tačiau sumažinti – ne tik galima, bet ir verta ekonomine prasme. Valymas yra brangus, be to, tai nėra pats geriausias sprendimas – juk iš tiesų tai tėra teršalų perkėlimas iš vienos vietos į kitą. Mūsų šaliai šiuo laikotarpiu tinkamesnė taršos prevencijos arba švaresnės gamybos koncepcija, diegiant ją kartu su aplinkos apsaugos vadybos sistemų taikymu įmonėse.

Sociumas: Kokia bendra Lietuvos situacija aplinkosaugos srityje?

V. Vincevičienė: Norint turėti švarią, gražią ir saugią žmonėms gyventi bei gyvūnijos įvairovei klestėti aplinką ir gamtą – švarius vandenis, orą bei neužterštą žemę –  reikia perorganizuoti aplinkos apsaugos tvarkymą. Iš vienos pusės, jis turi tarnauti tame upės baseine gyvenantiems žmonėms, iš kitos pusės, ir patys žmonės turi pasijusti tos aplinkos dalimi, jausti atsakomybę už savo veiklą ir poveikį supančiai gamtai. Tenka pastebėti, kad daugiau problemų kol kas esama ne ekologijos ar aplinkos apsaugos, bet aplinkos apsaugos darbo organizavimo ir vadybos srityje. Žengiant į Europos Sąjungą, įgyvendinant bendrąją Europos vandens politikos direktyvą, aplinkos apsaugai keliami tam tikri reikalavimai. Reikiadabartinę aplinkos apsaugos vadybos sistemą, paremtą administracinio-teritorinio suskirstymo principu, perorganizuoti į upių baseininio valdymo sistemą. Kita didelė problema – techninių aplinkosaugos priemonių kūrimas ir tobulinimas. Šioje srityje pirmieji žingsniai jau žengti, vykdant tarptautinius projektus, bet dar daug reikia nuveikti, kad pilnavertė aplinkosauginė informacija būtų prieinama mokslininkams, kad galima būtų padėti tobulinti aplinkos apsaugos duomenų bazę, reikalingą ekologinei situacijai vertinti, prognozuoti, veiksmų planui sudaryti bei tolimesniems aplinkosaugos sprendimams priimti.

Sociumas: Kas šiuo metu daroma aplinkosaugos srityje?

V. Vincevičienė: Kadangi esu KTU Aplinkos inžinerijos instituto (APINI) mokslininkė, šiek tiek paminėsiu pagrindines APINI veiklos kryptis aplinkos apsaugos srityje. Nors institutas įkurtas tik 1991 metais, turime nemažą darbo su Lietuvos pramonės įmonėmis patirtį, upės baseino vandens kokybės vertinimo, prognozavimo, įvairių upės baseino vandens kokybės valdymo scenarijų kūrimo patirtį. Tyrimai atliekami, pasitelkiant matematinį modeliavimą, kurį pirmieji ištobulinome ir pradėjome taikyti Lietuvoje. Įgyvendindami mokslinę biudžetinę programą „Aplinkosaugos veiksmingumo didinimas taršos prevencijos/ švaresnės gamybos metodais ir jo įvertinimas panaudojant matematinį modeliavimą”, išvedėme taršos prevencijos/švaresnės gamybos koncepciją, taip pat taršos prevencijos projektų rengimo ir diegimo pramonės įmonėse sistemą, kuri pritaikyta jau 60-yje Lietuvos pramonės įmonių. Šios sistemos sėkmė pripažinta tarptautiniu mastu, ir ją APINI specialistai, įgyvendindami UNIDO bei UNEP programas, pritaikė įvairiose Rytų ir Centrinės Europos šalyse, Pietų Afrikoje. Talkiname Aplinkos ministerijai rengiant įvairias strategijas. Čia paminėta tik dalis darbų, kuriuos atliekame KTU Aplinkos inžinerijos institute. Nuolatiniai ryšiai su pramonės įmonėmis, regioniniais aplinkos apsaugos departamentais, mokslinio recenzuojamo žurnalo „Aplinkos tyrimai, inžinerija ir vadyba“ leidyba lietuvių ir anglų kalbomis, tarptautinių mokslinių konferencijų bei seminarų organizavimas ir aktyvus dalyvavimas juose, atsakomybė už aplinkos inžinerijos ir kraštotvarkos mokslo krypties doktorantūros studijas Kauno technologijos universitete – visa tai atlieka APINI.

Sociumas: Į ką būtina atsižvelgti ir kokius tyrimus reikėtų atlikti artimiausioje ateityje?

V. Vincevičienė: Esamos paviršinių vandens telkinių kokybės problemos nustatytos, jos nuolat stebimos, nuolat tikrinant  vandens kokybę. Tačiau iki šiol paminėjau tik dalį problemų. Juk mūsų upių vanduo naudojamas rekreacijai, maudymuisi, jame gyvena mūsų valgomos žuvys… Pastaruoju metu Vakarų Europoje ir kitose pasaulio šalyse ypač didelis dėmesys kreipiamas į bakteriologinę ir hidrobiologinę upių būklę. Pastarosios mūsų šalyje tirtos labai menkai. Bakteriologinė būklė mūsų miestų zonose, ypač vasaros metu, kartais būna kritiška, vanduo netinkamas rekreacijai. Įgyvendinus vandenvalos įrenginių atnaujinimo programas jau nuo kitų metų būklė turėtų pagerėti. Tačiau būtina nepamiršti sekti šią tiesiogiai žmonių sveikatą lemiantį veiksnį.

Dabartiniu metu didelis dėmesys turėtų būti nukreiptas į sklaidytosios (arba nekoncentruotos) taršos, patenkančios į vandens telkinius, tyrimus. Turėtų būti atliekami intensyvūs sedimentų arba nuosėdinio dumblo sluoksnio užterštumo, žuvų rūšinės sudėties, migracijos, žuvų mėsos audinių tyrimai. Vakarų Europos ir kitose pasaulio šalyse pastaruoju metu atliekami labai intensyvūs pesticidų kiekio ir dirvoje, ir vandens telkiniuose nustatymo tyrimai. Nustatyta, kad žemės ūkyje naudojami pesticidai gali tapti viena sunkių ligų priežasčių, nes pesticidai iš dirvos išplaunami į vandenį, nusėda ant dugno, ir netiesiogiai per žuvų maitinimosi grandinę patenka į žmogaus organizmą. Kita aktyvi tyrimų sritis – tai liūčių arba sniego tirpsmo vandenų tyrimai, nunešantys į vandens telkinius gana pavojingus sedimentų, kuriuose yra absorbavęsi pavojingų medžiagų (sunkiųjų metalo junginių bei naftos produktų), kiekius. Na ir paskutinioji sritis – tai atliekų tvarkymas, darantis poveikį Lietuvos požeminio vandens kokybei. Lietuvoje galime džiaugtis neišsemiamais požeminio vandens telkiniais. Tačiau kritinė sąvartynų būklė gali juos paversti didžiule ir labai sunkiai sprendžiama problema.

Sociumas: Kaip manote, kuo prie šių problemų sprendimo gali prisidėti paprasti žmonės, pvz., jaunimas?

V. Vincevičienė: Manau, kad kiekvienas mūsų, pradėdamas nuo savęs, gali prisidėti prie aplinkos apsaugos. Geras pavyzdys – gilios aplinkosaugos tradicijos JAV. Pavyzdys –  upių pakrančių valymo akcijos („river sweep“), vykstančios kiekvienais metais vasaros metu Ohajo upės baseine JAV. Tai savanoriška akcija, rengiama upių baseinų valdymo komisijos. Jos metu renkamos įvairiausios šiukšlės ir iš upės, ir nuo pakrančių. Dalyvių skaičius fiksuojamas, rėmėjai dalyviams kaip atminimo ženklą parūpina marškinėlius. Akcijos logotipu tampa geriausias jaunesniųjų klasių moksleivių nupieštas plakatas.

Be to, labai populiarios savaanoriškos stebėjimo akcijos, kurių metu mokyklų vyresniųjų klasių moksleiviai atlieka praktinius laboratorinius darbus –  tiria vandens kokybę upėse, o duomenis siunčia aplinkosaugos organizacijoms. JAV vyriausybė mokyklas aprūpina prietaisais, o regioniniai departamentai nustato, kokia tvarka ką stebėti, kad tyrimas būtų tikslingas ir naudingas. Taip surenkama papildomos informacijos apie vandens kokybę visame upės baseine, atliekamas aplinkosauginis švietimas, mokoma vertinti, saugoti ir tausoti vandens telkinius.

O kodėl neatgaivinus studentų vasaros darbų stovyklų Lietuvoje? Galima būtų organizuoti upių pakrančių valymo, teršėjų nustatymo, baseino hidrometrinių tyrimų akcijas. Tokios informacijos dabar labai trūksta, norint paremti baseininį vandens kokybės vadybos požiūrį bei vertinti vandens kokybę vandens telkiniuose…

Lietuvoje yra ir „žaliųjų“ judėjimas, vyksta kasmetiniai aplinkosauginiai dviratininkų žygiai po Lietuvą. Pradžia gera, nes jų metu ne tik grožimasi gamta, bet vyksta ir aplinkosauginės talkos. Kodėl įpratome tik imti iš gamtos, vien tik džiaugtis ja, ir smagiai pastovyklavus palikti krūvas šiukšlių? Kodėl neatsigręžus į gamtą ir neatidavus jai duoklės už grožį, kurį turime, kad jis išliktų ateities kartoms? Kodėl nepradėjus nuo savęs, nuo savo mokslo ar darbo vietos?

Norint įdiegti upių baseininio valdymo principus vien aplinkosaugos specialistų žinių ir energijos nepakanka. Reikia, kad prie baseinų valdymo prisidėtų ir visuomenė. Tik gerai informuota ir jaučianti supančią gamtą visuomenė gali priimti tikslingus ir tinkamus sprendimus, sprendžiant aplinkos apsaugos problemas.

 Sociumas: Labai ačiū už pokalbį.

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *