LIETUVOS DARBO RINKOS POKYČIAI

Dar netolimoje praeityje Lietuvoje buvo planinis ūkis. Pramonė ir žemės ūkis buvo įjungti į sudėtingą visasąjunginį mechanizmą, įmonės nesusidurdavo su prekių realizacijos problemomis, nereikėjo rūpintis žaliavomis – viskas buvo skirstoma iš centro. Bedarbystė neegzistavo, nes baigusiam studijas ir įgijusiam specialybę asmeniui buvo garantuojama darbo vieta, neatsižvelgiant į tos rūšies specialistų paklausą. Jeigu žmogus dėl tam tikrų priežasčių (motinystės atostogų, grįžusieji po būtinosios karinės tarnybos) būdavo bedarbis, tai valstybė jam arba išsaugodavo ankstesnę darbo vietą, arba suteikdavo galimybę per tam tikrą laiko tarpą susirasti kitą darbą. Neįgalintiems žmonėms taip pat buvo garantuojamos bent jau nedidelės pajamos iš apmokamo darbo.

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, padėtis iš esmės pakito. Prasidėjo perėjimas nuo planinio ūkio prie rinkos ekonomikos, buvo vykdoma privatizacija. Suirus centralizuotai ūkio valdymo sistemai, įmonės prarado produkcijos ir žaliavų realizavimo rinkas, suiro darbo vietų paskirstymo sistema. Tai sukėlė įmonių prastovas, gamybos apimties sumažėjimą, bankrotus, lėšų, skirtų darbo apmokėjimui, stygių, darbo vietų sumažėjimą. Sumažėjo sunkiosios pramonės reikšmė, karinė pramonė visai išnyko.

Įteisinus privačią nuosavybę, atsirado naujos verslo organizavimo formos: individualios įmonės, partnerinės įmonės (UAB), akcinės bendrovės (AB), investicinės akcinės bendrovės (IAB). Visi šie pokyčiai lėmė darbo rinkos susiformavimą, nes dėl socialistinei sistemai būdingo darbo vietø paskirstymo galima sakyti, kad tarybiniu laikotarpiu tokios rinkos nebuvo. Darbo pasiūla ėmė nebeatitikti darbo paklausos. Kai kurios specialybės (ūkio planuotojai, sunkiosios ir karinės pramonės inžinieriai ir pan.) tapo nebereikalingomis, o jas turintys žmonės nespėja arba nebesugeba persikvalifikuoti. Padidėjo paklausa tokių specialybių kaip: teisininkai, politologai, ekonomistai, ypač rinkos ekonomikos specialistai, bankininkai, verslininkai. Anksčiau tokiø specialistų buvo ruošiama nedaug, todėl norintys dabar užimti šitas darbo vietas turi greitai persikvalifikuoti.

Lietuvos darbo rinkos pokyčiai pasireiškė tuo, kad:

  1. Nuo 1989 iki 1993m. statybose dirbančių žmonių skaičius sumažėjo 45% .
  2. Nuo 1989 iki 1993m. pramonės dirbančiųjų skaičius sumažėjo 35% .
  3. Nuo 1989 iki 1993m. transporto darbuotojų skaičius sumažėjo 40% .
  4. Švietimo ir sveikatos apsaugos darbuotojų skaičius praktiškai nepakito.
  5. Žmonių, užsiimančių komercine veikla, skaičius išaugo 60% .
  6. Prekybininkų skaičius padidėjo 43% .
  7. Jeigu 1989m. tik 10 % visų dirbančiųjų priklausė privačiam sektoriui, tai 1993m. šis skaičius išaugo iki 56% .
  8. 1993m. pabaigoje tik 3% žemės ūkio darbininkų dirbo ne privačiame sektoriuje.

(Lietuvos demografiniai pokyčiai ir gyventojų politika.- V.: 1995)

Atsiradus darbo rinkai, atsirado ir nedarbas, kuris suprantamas kaip darbo pasiūlos ir paklausos disbalansas. Nedarbo lygis gali būti suprantamas dvejopai:

  1. Natūralus bedarbystės lygis – kai ciklinės bedarbystės lygis lygus nuliui. (Ciklinė bedarbystė – fenomenas atsirandantis esant nestabiliai ekonominei situacijai, kai mažinamas darbo vietų skaičius. Tai ypatingai nepageidautina bedarbystės rūšis.)
  2. Normalus nedarbo lygis – bedarbių santykis su ekonomiškai aktyviais šalies gyventojais. Ekonomiškai aktyviais laikomi darbingo amžiaus, visada pasirengę pradėti dirbti asmenys.

Nedarbo lygis nulemia, ar nedarbas yra blogybė, ar toleruotinas dalykas. Įvairūs šaltiniai skirtingai charakterizuoja normaliais laikytinus nedarbo lygius. Dažniausiai normaliu nedarbo lygiu laikomas 5-6% nedarbo lygis. Lietuvos respublikinės darbo biržos duomenimis vidutinis oficialus nedarbo lygis Lietuvoje atitinka normą ir sudaro 6.7 % (1994m. – 3.8% , 1995m. – 6.1% , 1996m. – 7.1% (Lietuvos ekonominė ir socialinė raida. – 1996m. sausio – gruodžio mėn.,- V.: Statistikos departamentas prie LRV., 1997, p.8). Tačiau tai neatspindi realios padėties, nes nėra vieningo susitarimo, koks asmuo turi būti laikomas bedarbiu. Darbo birža pateikia tokią bedarbio sampratą: bedarbiu laikomas darbingo amžiaus asmuo, neturintis darbo, užsiregistravęs darbo biržoje, vykdantis aktyvią darbo paiešką.

Statistikos departamentas taip pat tiria bedarbystės paplitimą, tačiau naudoja ne bedarbio, o nedirbanęio žmogaus sampratą. Į nedirbančiųjų skaičių patenka visi apklausos metu pasisakę esantys bedarbiais (neatsižvelgiant į tai, ar jis registruotas darbo biržoje, ar ne, ar aktyviai ieško darbo, ar ne).

Todėl respublikinės darbo biržos ir statisikos departamento pateikiami duomenys apie bedarbystės lygį yra skirtingi. Pvz.: 1994 m. respublikinės darbo biržos duomenimis bedarbystės lygis siekė 3.8% , o statistikos departamento atliktas tyrimas rodė tą lygį esant net 14% . (Lietuvos demografiniai pokyčiai ir gyventojų politika.- V.:1995, p188).

Prie viso to dar reikia paminėti neseniai mūsų visuomenėje atsiradusį fenomeną – juodąją darbo rinką (neoficialų darbą). Tai reiškia, kad nėra jokių raštiškų darbininkom ir darbdavio susitarimų, nemokami mokesčiai ir socialinis draudimas, negarantuojamas darbo saugumas ir atlyginimas už darbo metu galimas traumas. Be to į juodąją darbo rinką gali būti įsitraukę tiek užsiregistravę darbo biržose, tiek jose neregistruoti asmenys. Galima ir tokia situacija, kada žmogys yra oficialiai registruotas darbo biržoje kaip bedarbis, gauna bedarbio pašalpą, bet tuo pačiu yra užimtas juodojoje darbo rinkoje. Tai galima paaiškinti politinės, ekonominės situacijos nestabilumu, neoficialaus darbo kontrolės ir apskaitos nebuvimu. Įvairiais duomenimis nuo 150 iki 600 tūkstančių žmonių yra įtraukti į neoficialią darbo rinką. (Lietuvos demografiniai pokyčiai ir gyventojų politika.-V.:1995, p185)

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *