Laisvė Z.Baumano akimis

Šiuo straipsniu norima pratęsti pažintį su vienu iškiliausių britų sociologijos atstovu Z.Baumanu. Tik šįkart mūsų dėmesio centre – Z.Baumano laisvės samprata.

Z.Baumano Freedom (1988) – vienas pagrindinių veikalų, suteikiančių galimybę susipažinti su originalia laisvės diskurso interpretacija. Remdamasis tokiais autoriais kaip J.Benthamas, N.Elias, M.Foucault, M.Weberis, E.Diurkheimas, T.Parsonsas, P.L.Bergeris ir kt., Z.Baumanas formuoja visiškai naują laisvės naratyvą. Laisvė aptariama ne kaip idėja ar sąvoka, o kaip socialiai ir istoriškai determinuota kategorija. Laisvės temai atskleisti Z.Baumanas vėl pasirenka modernybės ir postmodernybės lyginimo kelią. Jo dėstomas požiūris yra bandymas aptarti laisvės kaip socialinės kategorijos vietą dviejose socialinėse konstrukcijose – modernybėje ir postmodernybėje, – kuriose ji įgyja skirtingas apraiškas.

Laisvės samprata iki modernybės

Remdamasis N.Elias terminu sociogenezė, Z.Baumanas siūlo pažvelgti į laisvę kaip į istoriškai kintančią socialinę konstrukciją. Kiekviena istorinė epocha pasižymi savitu socialiniu kontekstu, kuriame savitai artikuliuojamas laisvės diskursas. Todėl autorius skiria ir nagrinėja kelis laisvės sociogenezės etapus – laisvės sampratą ikimodernybėje, modernybėje ir postmodernybėje.

Pirmiausia Z.Baumanas aptaria laisvės naratyvą ikimodernybėje. Jis formuluoja prielaidą, kad jau ikimodernybėje – antikoje, viduramžiuose- galima pastebėti laisvės kaip socialinės konstrukcijos užuomazgas.

Running Gray Wolves

Z.Baumano požiūriu, seniausia laisvės idėja mus pasiekia iš antikos. Antikinė visuomenė istoriniuose vaizdiniuose iškyla kaip vergovinė santvarka, pagrįsta besąlygišku vergo pavaldumu savo šeimininkui. Vergai ar belaisviai buvo laikomi teisėta ir neliečiama šeimininko nuosavybe, kuria jie galėjo laisvai manipuliuoti. Šeimininkas galėjo suteikti vergui laisvę, atleisti jį nuo vergijos. Tokiu sprendimu paleisti iš nelaisvės – manumisijos aktu – vergui, belaisviui buvo suteikiamas išlaisvinto žmogaus statusas. Toks išlaisvinimas nebuvo savaiminis laisvės aktas. Tad klasikinei antikai buvo priimtina laisvės kaip veiksmo, kurį inicijuoja galią turintis subjektas, samprata.

Viduramžiai yra garsūs savo kovomis ir pastangomis reglamentuoti monarcho ir jo pavaldinių kompetenciją. Žymiausias istorinis to meto dokumentas ir simbolis – Magna Charta Libertatum – raštas, kuriuo Anglijos karalius Joanas Bežemis 1215m. buvo priverstas pripažinti karaliaus valdžios apribojimus feodalų naudai. Didžioji laisvių chartija susilpnino monarcho poziciją ir suteikė žemvaldžiams laisvųžmonių statusą. Šios viduramžių kovų peripetijos laisvės konstrukcijai suteikė naują turinį: laisvė buvo suprantama kaip kilmingųjų privilegija, išsikovota iš karaliaus.

Vėlyvieji viduramžiai(pradedant XIIa.) irgi pakoregavo laisvės diskursą: laisvė buvo suvokiama kaip miestų laisvė. Laisvės privilegija buvo suteikiama ne tik individualiems asmenims ar šeimoms, bet ir korporacijoms, miestams. Pastarųjų laisvė buvo suprantama kaip atleidimas nuo mokesčių ar finansinės naštos, prekybos apribojimų panaikinimas, teisė į savivaldą ir kitos privilegijos, įkūnijusios miesto autonomiją ir nepriklausomybę nuo monarcho. Tačiau miesto laisvė – visgi turtingų miestiečių laisvė.

Remiantis šiais Z.Baumano pastebėjimais, galima teigti, kad laisvės kaip socialinės konstrukcijos ištakos slypi jau ikimodernybėje. Laisvės naratyvą koregavo tiek antikos, tiek viduramžių socialinė aplinka. Ir šiame diskurse laisvė atsiskleidžia toli gražu ne kaip universali žmogiškosios egzistencijos charakteristika.

Modernioji laisvės konstrukcija

Highway 1 Near Big Sur

Laisvės sampratą modernybėje Z.Baumanas aptaria sociologinės perspektyvos rėmuose. Jis teigia, kad moderni laisvės samprata neatsiejama nuo modernaus individualizmo ir kapitalizmo apibrėžčių. Tai pagrindinės laisvės determinantės.

Pirmiausia autorius parodo, kaip laisvės diskursą įtakoja modernaus individualizmo sklaida.

Moderni Vakarų visuomenė pagimdo ir sustiprina tikėjimą žmogumi ir jo laisve kaip didžiausia vertybe. Vienas neįprastų vakarietiško žmogaus savivaizdžio bruožų buvo ne individo sureikšmintas išskirtinumas, o jo nepasaulietiškumas, nežemiškumas. Individas buvo interpretuojamas kaip galintis egzistuoti kažkur anapus visuomenės, kaip anapus socialumo esanti būtybė. Kelias į individualumą buvo suvokiamas kaip individualioji projekcija į kitą pasaulį per mistinį pasinėrimą ar uolų religinį pamaldumą. Tai – išrinktųjų, ne daugelio praktika. Gi Z.Baumanas pamini ir kitą individualizmo atmainą – užsisklendimą savyje, kuris buvo visiems realiai prieinamas ir pasiekiamas. Staigi ir visuotina šio individualumo koncepcijos sklaida, anot Z.Baumano, sietina su visiškai nauja socialine patirtimi. Naujai interpretuojama socialinė priklausomybė: ji neišnyksta ir nesusilpnėja, o keičia savo apraiškas. Tai įvyksta dėl galios susiskaldymo į vienas kitam prieštaringus galios šaltinius, kurių kiekvienas reikalavo lojalumo sau; dėl pliuralizacijos ir kultūros heterogeniškumo. Tokia moderni socialinė situacija individualų veikėją pasmerkia vidiniams ir išoriniams prieštaravimams, buvimui neapibrėžtoje išorinėje tikrovėje.

Modernioje sociologinėje perspektyvoje šis individualumas buvo artikuliuojamas veikiau kaip kai kurių žmonių ar jų grupių lemtis, kaip socialinė atskirtis, o ne universali kokybė. Nors moderniame filosofiniame individualumo ir asmeninės autonomijos diskurse laisvė atsispindėjo kaip universali egzistencijos prielaida. Z.Baumano manymu, tokia universalios laisvės vizija iškilo modernaus kapitalizmo advento sąlygomis ir buvo įmanoma tik kapitalistinėje visuomenėje.

Tokiu būdu Z.Baumanas nurodo dar vieną modernaus laisvės naratyvo determinantę – rinkos ekonomikos irkapitalizmo sklaidą. Pagrindinis laisvę užtikrinantis ir plačiausiai išskleidžiantis veiksnys modernioje kapitalistinėje visuomenėje yra racionaliį tikslą orientuota veikla. Kapitalizmas laisvę apibrėžia kaip sugebėjimą savo ekonominę veiklą, darbą racionaliai nukreipti ir realizuoti. Tai tampa socialine būtinybe. Pasak Z.Baumano, darbas ankstyvajame, į gamybą orientuotame kapitalizme atlieka svarbų vaidmenį tiek individualioje, tiek socialinėje, tiek sisteminėje visuomenės plotmėse. Darbas tampa institucija, užtikrinanti ryšį tarp individualios motyvacijos, socialinės integracijos ir sistemos valdymo.

Kaip pažymi Z.Baumanas, racionali kapitalistinė visuomenės sąranga visgi skelbė laisvės apribojimus. Norėdamas pabrėžti laisvės ambivalentiškumą ir selektyvumą, jis remiasi M.Weberio racionalizacijosteorija. Kaip pastebi Z.Baumanas, joje paneigiama universali laisvės vizija. Anot paties M.Weberio, valingas ir laisvas racionalumo pritaikymas savo veiksmuose tėra tik mažumos, visuomenės lyderių prerogatyva. Taigi jau M.Weberis įžvelgė laisvės santykinumą ir teigė, kad ji yra tik dalies visuomenės privilegija.

Siekdamas giliau atskleisti modernios visuomenės kaip racionalios organizacijos prigimtį Z.Baumanas pasitelkia ir J.Benthamo įžvalgą. Jis pasiūlė garsiąją Panopticon metaforą modernios visuomenės kaip disciplinuotos sistemos galiai nusakyti. Tokią Panopticon interpretaciją pateikia M.Foucault savo knygoje Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas (1998). Panopticon visuomenės baudžiamajai prigimčiai suteikia architektūrinį kalėjimo pavidalą. Visuomenės panoptinė konstitucija įgalina jos priverstinės galios sklaidą. Joje sėkmingai pritaikoma laisvės/nelaisvės skirtis: vienų – kalėjimo prižiūrėtojų – laisvė reikalauja kitų – kalinių – nelaisvės ir priklausomybės. Selektyvus laivės paskirstymas užtikrina jos sistemos racionalumą ir jos galios funkcionalumą. Tokiu būdu autorius tarsi vėl pabrėžia, kad racionalioje kapitalistinėje visuomenėje laisvė visgi nėra universali sąlyga, o tik jos lyderių privilegija.

Z.Baumanas prabyla apie laisvės kainą ir teikiamą naudą. Anot jo, viena laisvės kainų yra minėta priespaudos patirtis: už laisvę sumokama nelaisve. Kuo didesnis laisvės poreikis, tuo didesnė ir priespaudos tikimybė.

Mono Lake

Antroji laisvės kaina, Z.Baumano galva, yra visiška vienatvė, visiškas susilaikymas nuo bendravimo su kitais žmonėmis. Tačiau pats autorius nurodo, kad tai tėra teorinė galimybė, nes išsilaisvinimas nuo socialinių saitų paliktų laisvą žmogų visiškai vieną neįveikiamų fizinės ir socialinės prigimties prieštarų akivaizdoje.

Jei visiška laisvė yra įvardijama kaip teorinė galimybė, tai praktinė laisvės išraiška būtų privatumas. Tai galimybė tam tikromis aplinkybėmis būti nematomu ir nestebimu. Tai tarsi prieglobstis nuo įsibrovėlių, gerai apsaugota privati erdvė. Tačiau, anot Z.Baumano, privatumas gali greitai pavirsti visiška vienatve ar visiškos laisvės iliuzija. Privatumas – brangiai kainuojantis ir prieinamas tik nedaugeliui – pasiturintiems ir galingiems – malonumas.

Taigi, Z.Baumano akimis, modernaus individualizmo ir kapitalizmo perspektyvose laisvės konstrukcija išsiskleidžia veikiau kaip nelaisvės diskursas. Laisvė yra traktuojama ne kaip universali egzistencijos prielaida, o kaip socialinė esatis, tiksliau – kaip visuomenės elito socialinė priedermė, implikuojama galios/žinojimo sindromo. Z.Baumanas jį nusako kaip modernybės atributą, kurį žymi dvi tendencijos. Sustiprėja valstybės politinė galia bei įsigali į save orientuotas žinojimas. Jų kombinacija įprasmina modernybės patirtį ir sukonstruoja jau aptartą laisvės naratyvą.

Postmodernioji laisvės konstrukcija

Escape Key on Computer Keyboard

Z.Baumanas savitai interpretuoja laisvės sklaidą ir postmodernybėje. Anot jo, šiandiena neturi blaškytis tarp laisvės ir nelaisvės apibrėžčių, ji turi atskleisti kintantį laisvės pobūdį.

Jei modernybėje laisvės naratyvas buvo neatsiejamas nuo individualizmo ir kapitalizmo svertų, tai postmodernybėje, Z.Baumano įsitikinimu, laisvės kaip socialinės kategorijos sklaidą įtakoja į vartotojus orientuotas kapitalizmas, vartotojų rinka ir visa jos konjunktūra. Tad autorius postmodernų laisvės diskursą aptaria  vartotojų rinkos perspektyvos.

Naujausioje savo knygoje Globalization: the Human Consequences(1998) Z.Baumanas aptaria mūsų laikų visuomenę kaip vartotojų. Jis teigia, kad postmoderni visuomenė yra išskirtinai vartotojų, nes joje įvyksta ženklus vartojimo masto ir pobūdžio pasikeitimas: vartoja visi, visur ir visada. Nauja visuomenės samprata reikalauja ir naujos laisvės konstrukcijos. Jei moderni visuomenė pažinojo tik gamintojo laisvę, tai postmodernioje visuomenėje įsigali vartotojo laisvė.

Šiandienos vartotojas skiriasi nuo vakardienos vartotojo. Modernųjį vartotoją kankino dilema – ar dirbti tam, kad gyventum, ar gyventi tam, kad dirbtum. Postmoderniojo prioritetai yra visiškai kitokie – ar vartoti, kad gyventum, ar gyventi, kad vartotum. Z.Baumanas tuo nusako svarbų pokytį: darbą ir jo teikiamą laisvę užgožia vartojimas ir vartotojo laisvė. Jis yra pastebimas tiek atskiro žmogaus gyvenime, tiek visuomenės, tiek ir sistemos lygmenyse. Sumažėjus darbo reikšmei šiose plotmėse, vartotojo laisvė tampa pagrindine jėga, koordinuojančia individualų veiksmą ir elgseną, socialinę integraciją ir sistemos atsinaujinimą.

Z.Baumano nuomone, individuali vartotojo laisvė žavi ir patraukli tuo, jog siūlo neįprastas paslaugas. Viena tokių paslaugų yra ta, kad ja gali naudotis didelis vartotojų skaičius. Dar vienas vartotojo laisvės privalumas yra tas, jog ji nesugriauna saugumo garantijų. Jei modernybėje laisvė yra keičiama į nelaisvę vardan saugumo, tai postmodernybė atsisako tokios aukos. Vartojimas nesupriešina laisvės ir saugumo.

Vartotojų rinka siūlo taipogi ir naują konkurencijos formą – kovą be pralaimėjimo ir pretenzijų į galios monopolį. Gamintojų konkurencija dėl galios ir turto transformuojasi į simbolinę vartotojų konkurenciją, varžymąsi dėl simbolinės reikšmės, išskirtinumo pripažinimo. Ne gamyba, o vartojimas yra siejamas su prasmių ir simbolių kūrimu.

Dar viena vartotojų laisvės teikiamų naujovių – naujas sėkmės modelis. Sėkmė kaip simbolinė distinkcija yra sukuriama simbolinės vartotojų konkurencijos terpėje.

Remiantis Z.Baumanu, mėgavimasis individualia vartotojo laisve atveria ir naują savikūros kelią, – visiemsir tuo pačiu metu, – ženkliai besiskiriantį nuo slegiančios tapatumo konstravimo užduoties modernybėje (ne visiems ir nevisada). Tai dar viena vartotojų rinkos paslauga. Čia savęs artikuliavimo projektas – įvairūs, kitų vizualiai matomi ir atpažįstami simboliai, jų rinkiniai. Pateikiamos netgi įvairios instrukcijos, nuorodos, kaip pavienius ženklus apjungti į visapusiškai užbaigtą įvaizdį.

Vartotojų rinka vilioja patirti dar vieną iki šiol nepatirtą malonumą – laisvę ir tikrumą. Ji siūlo laisvą individualų pasirinkimą iš socialiai aprobuotų ir saugių alternatyvų. Tai tapatumo modeliai ir nuorodos, kaip juos konstruoti. Z.Baumanas teigia, kad ši ypatinga paslauga yra nenuginčijamai vartotojų rinkos nuopelnas. Tačiau kokia kaina rinka siūlo tokią paslaugą? Pati paslauga tėra tik šalutinis produktas rūpestingai apgalvotos politinės propagandos, kuri yra nukreipta į galios struktūros ir socialinės integracijos palaikymą.

Į vartotojus orientuota rinka siūlo ir naują socialinės kontrolės formą. Panoptiniai kontrolės mechanizmai yra pakeičiami efektyvia vartotojų rinkos gundymo strategija. Vartotojų perteklius, jų konkurencija formuoja jų pačių nuostatą ir norą būti suviliotiems. Tačiau tik nedaugelis gali sau leisti būti suviliotiems gundymo mechanizmo. Likusiems būtinos kitokios kontrolės technikos. Kaip vieną tokių Z.Baumanas pamini socialinėsgerovėspolitiką. Jos gavėjai ir vartotojai – vargšai. Jos tikslas yra įdiegti vargšamstinkamos ir priimtinos elgsenos įpročius, apriboti jų laisvę. Kaip pažymi autorius, viena socialinės gerovės politikos funkcijų – progresyvi jos objektų infantilizacija. Gerovė užtikrinama mainais į nuolatinį brovimąsi jos vartotojų gyveniman: nuolatinė kontrolė, ekspertinė vizitacija, intymios išpažinties privalomybė, kas eliminuoja jų pasirinkimą ir diskretiškumą. Tokia politika neišvengiamai kuria perspektyvių vartotojų ir netinkamų vartotojų atvertį; storomis sienomis atskiria savus visuomenės narius ir pašaliečius; suformuoja atskirą vartotojų kategoriją – gerovės klientus. Tokiu keliu irgi palaikoma galios struktūra bei apsaugoma socialinės sistemos ramybė ir tvarka.

Newly Fallen Snow

Atrodo, kad ir vartotojų rinka neišvengia švytuoklinio blaškymosi tarp laisvės ir nelaisvės: perspektyvių vartotojų laisvė remiasi socialinės gerovės gavėjų nelaisve. Ši laisvės/nelaisvės skirtis, vartotojus diferencijuojanti kokybė yra socialinis vartotojų rinkos reguliavimo mechanizmas.

Kaip parodo Z.Baumanas, tokia vartotojų visuomenės sąranga neatsiejama nuo valstybės politinės galios susilpnėjimo. Šiandien, kai yra stipriai išvystyta individuali vartotojo laisvė, valstybė atsisako ankstesnės savo pozicijos, funkcijų ir atsakomybės: ji atsitraukia nuo tiesioginės intervencijos į darbo ir kapitalo santykius, nebesirūpina jų reprodukavimu. Dabar socialinio susitarimo ir visuotinai priimtino elgesio orientyrus diktuoja laisva vartotojų rinka. Išyra ankstesnė valstybės politinės galios ir institucinio žinojimo sąjunga, ir ji nebevadovauja individualiai laisvei ir vartojimui.

Taigi Z.Baumano supratimu, vartotojų laisvės diskursas įmanomas tik aptartų postmodernybės socialinių pokyčių erdvėje. Ir netgi vartojimu pagrįstoje visuomenėje laisvė išlieka socialinės diferenciacijos charakteristika.

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

.