Kompiuterinių nusikaltimų formos ir rūšys

Kompiuterinių nusikaltimų formos ir rūšys

Kompiuteriniai tinklai nėra vien tik patogias komunikacijos ir tarpusavio sąveikos galimybes teikiantis darinys. Kartu su naujomis galimybėmis kompiuteriniai tinklai atneša ir naujas deviacijos formas, pavyzdžiui, įsiterpia į elektroninę komunikaciją, platina kompiuterinius virusus, skatina kreditinių ir atsiskaitomųjų banko kortelių informacijos vagystes ir sukelia daugelį kitų problemų, žeidžiančių tiek atskirą individą, tiek pačią visuomenę. Kadangi pasaulinis kompiuterinis tinklas leidžia sąveikauti tarpusavyje nepaisant fizinių atstumų, naujo tipo komunikacija, o kartu ir deviacija, kompiuteriniuose tinkluose pasižymi tuo, kad, peržengdama valstybių sienas, tampa globalia problema.

Elektroniniai privatumo pažeidimai

Privatumas užima garbingą vietą daugelio demokratinių valstybių įstatymuose. Kaip pamatinė vertybė, jis minimas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios 22 straipsnis skelbia: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą” (Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1992).

Tačiau pats kompiuterinių technologijų atsiradimas, įgalinęs valdžią ir kitas institucijas kaupti informaciją apie asmenis kompiuterinėse duomenų bazėse, sukūrė sąlygas naujiems privatumo pažeidimo būdams. Kompiuteriniai tinklai iškėlė dar didesnę grėsmę asmens privatumui, nes sudarė galimybę šias duomenų bazes pasiekti iš įvairių pasaulio vietų, o valdžios institucijas įgalino sekti elektroninį paštą ar išgauti kitą svarbią asmeninę informaciją.

Asmens privatumo išsaugojimas tiesiogiai susijęs su anonimiškumu. Didžioji dalis kibernetinėje erdvėje vykstančios veiklos neatsiejama nuo išgalvotų vardų. Slapyvardžiu galime pasirašinėti elektroninius laiškus, publikacijas pasauliniame voratinklyje ir panašiai. Vis dėlto teiginys, kad naudojimasis kompiuteriniais tinklais garantuoja visišką anonimiškumą, yra greičiau mitas, nei tikrovė. Juk į kompiuterinius tinklus žmogus patenka per interneto paslaugas teikiančią firmą, pasirašęs sutartį, kurioje gali būti nurodoma svarbi informacija apie pasirašantį asmenį. Taigi informacijos saugumas tampa tiesiogiai priklausomas nuo interneto paslaugų tiekėjo, kuris savo ruožtu teisiškai atsisako bet kokios atsakomybės dėl asmens privatumo saugojimo. Interneto paslaugų tiekėjų ir asmenų sutartyse numatyta, kad „nė viena iš šalių neatsako už sutarties nevykdymą dėl <…> valstybės arba jos organų veiksmų ir aktų, t.y., aplinkybių, kurių šalys negali kontroliuoti ir kurios atsirado, sutartį pasirašius” (UAB Penki kontinentai tinklo paslaugų sutartis, 1998).

Pažeidimai, susiję su finansinėmis operacijomis

Kompiuteriniai tinklai sukuria sąlygas elektroninio verslo atsiradimui. Įspūdingos statistikos prognozės teigia, kad „2002 metais elektroninės prekybos rinka sudarys 325 milijardus JAV dolerių, o 1997 metais ji sudarė tik 12,4 milijardo JAV dolerių“.(Blanchette, 1999).

Turbūt svarbiausias ir pagrindinis elementas, nuo kurio prasideda verslo santykiai tarp dviejų šalių, yra sutartis. Tam, kad galiotų, ji turi atitikti du reikalavimus:

  1. Ji turi būti parašyta, t.y., turi būti raštiškas, o ne žodinis susitarimas;
  2. Ji turi būti pasirašyta abiejų susitariančių pusių.

Pirmąją sąlygą elektroninės sutartys patenkina, nes bendravimas kompiuteriniuose tinkluose įprastai vyksta rašytine kalba. Antrasis reikalavimas yra gana problematiškas. Jo sprendimui buvo sukurta technologija, įgalinanti į elektroninio formato dokumentus įterpti elektroninį parašą, kuris:

  1. Parodo, kas siuntė dokumentą;
  2. Garantuoja, kad dokumentas nebuvo pakeistas siuntėjo, gavėjo ar trečiosios pusės;
  3. Įrodo, kad dokumentas yra originalus ir atitinka įstatymuose numatytus reikalavimus;
  4. Garantuoja, kad elektroniniu būdu pasirašęs asmuo turi teisę atlikti šį veiksmą (Adamache, 1999).

Vis dėlto šis elektroninis parašas bus veiksmingas tik tuo atveju, jeigu valstybė įteisins tokio tipo parašus ir užtikrins sąlygas, užkertančias kelią neteisėtam jo vartojimui.

Kita nusikaltimų rūšis, susijusi su finansinėmis operacijomis kompiuteriniuose tinkluose, yra neteisėti banko atsiskaitymai, kredito kortelių vagystės bei jų naudojimas. Elektroninio verslo atstovai siūlo kompiuteriniais tinklais užsisakyti ir atsiskaityti už įvairias siūlomas prekes. Jeigu norite atsikaityti banko kortele internete, dažniausiai reikia trijų dalykų: (1) kortelės savininko vardo bei pavardės; (2) banko kortelės 16 skaitmenų numerio; (3) banko kortelės galiojimo laiko. Tai reiškia, kad bet kuris šią informaciją turintis žmogus gali ja pasinaudoti neteisėtai, t.y., apsilankęs elektroninės prekybos vietoje ir įvedęs šią informaciją, kito sąskaita užsisakyti įvairių prekių.

Be to, kompiuteriniai tinklai įgalina neleistinai prieiti prie bankų sąskaitų ir į kitas sąskaitas pervesti svetimų pinigų. Tokia finansinė žala tiesiogiai priklauso nuo bankų naudojamos apsaugos sistemos, kurią sudaro du komponentai – techninė duomenų apsauga [čia įeina visos technologijos: duomenų kodavimas, apsauga nuo kompiuterinių įsilaužimų, fizinė duomenų apsauga] bei įmonės personalas [tai ypatingai svarbus ir pažeidžiamas apsaugos komponentas, nes įmonėje dirbantys asmenys žino pakankamai slaptos informacijos ir gali ja pasinaudoti arba perduoti kitiems; nenuostabu, kad jau anksčiau minėtame tyrime, kurį 1999 metais atliko CSI ir FBI, net 76 % apklaustų JAV įmonių patyrė kompiuterinius įsilaužimus „iš vidaus”. Šioms įmonėms padaryta žalos už 3 567 000 JAV dolerių (CSI/FBI, 1999)].

Autorinių teisių pažeidimai

Autorinės teisės ir jų apsauga susilaukė bene didžiausio dėmesio iš teisėsaugos ir įstatymų leidybos institucijų. Ne išimtis ir mes – Lietuvos Respublikos kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymas buvo pirmasis su kompiuteriniais nusikaltimais susijęs įstatymas Lietuvoje. Kompiuteriniai tinklai įgalina kopijuoti ir platinti įvairius autorinius darbus daug paprasčiau, nei bet kada anksčiau. Kitas specifinis kompiuterinės komunikacijos bruožas yra tas, kad visa informacija (žodžiai, garsai, paveikslėliai) yra nulių ir vienetų rinkinys, t.y, informacija yra skaitmeninio pavidalo. Toks vienetų ir nulių rinkinys yra bereikšmis, kol jis nėra apdorojamas kompiuteriu. Kaip tik dėl šių specifinių kompiuterinės komunikacijos bruožų teko peržvelgti ir naujai apibrėžti autorinių teisų apsaugos ribas. Galima išskirti du pagrindinius autorinių teisių pažeidimo atvejus pagal tai, į kokio turinio informaciją kėsinamasi, naudojantis kompiuteriniais tinklais. Pirmasis atvejis vadinamas „programinės įrangos piratavimu” (software piracy), antrasis susijęs su kitokio tipo autorinių darbų (plačiąja šio žodžio prasme) pasisavinimu ir skelbimu ir nėra tiesiogiai siejamas su finansinės žalos padarymu, nes ją apibrėžti pinigine išraiška yra gana sunku. Programinės įrangos piratavimas yra tiesiogiai susijęs su finansinės žalos padarymu, nes čia kėsinamasi naudotis ar net pardavinėti vogtą programinę įrangą, ir tokiu būdu programinės įrangos gamintojas netenka galimų pajamų. Software Publishers Association 1997 metais atliko tyrimą ir paskelbė, kad „38 procentai [1997 metais – autoriaus pastaba] pasaulyje naudojamos programinės įrangos yra piratinė <…> 1996 metais tai sudarė 20 procentų. <…> 1998 metais dėl to programinės įrangos gamintojai patyrė 11 trilijonų JAV dolerių nuostolių” (NUA, 1997). Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus dalis asmenų šiuo požiūriu taip pat gali būti traktuojami kaip nusikaltėliai. Remiantis Business Software Alliance parengta medžiaga apie programinės įrangos piratavimą (Business Software Alliance, 1998), galima išskirti du būdus, kuriais kėsinamasi į programinės įrangos gamintojo autorines teises:

Tiesioginis neteisėtos programinės įrangos kopijos persiuntimas elektroniniu paštu. Kontroliuoti šį perdavimą yra gana sunku, elektroninio pašto žinutė yra traktuojama kaip siuntėjo „autorinis darbas”, o asmens privatumą saugantys įstatymai neleidžia laisvai stebėti, kokia informacija keliauja elektroniniu paštu. Piratinės programinės įrangos atsisiuntimas naudojantis pasaulinio voratinklio tinklapiais arba FTP (File Transfer Protocol) tarnybinėmis stotimis. Šiose kibernetinės erdvės vietose paskelbta informacija yra dažniausiai vieša, ją galima daug lengviau rasti ir parsisiųsti, o iš kitos pusės, dėl viešumo tokią informaciją yra daug paprasčiau susekti. Beje, didžioji dalis programinės įrangos nuo neteisėto jos naudojimo apsaugota specialiais kodais, kuriais disponuojantis asmuo gali laisvai naudotis programine įranga. Tačiau ir jie nėra visai patikimi – „BSA rado daugiau nei 368 tūkstančius pasaulinio voratinklio tinklapių, kuriuose buvo siūloma parsisiųsti programų, specialiai sukurtų programinės įrangos apsaugos kodų suardymui“ (Business Software Alliance, 1998).

Pažeidimai, susiję su informacijos skleidimu

Galima išskirti tris pagrindinius kibernetinės erdvės informacijos, galinčios būti deviantinio turinio, tipus: tekstai (įvairios pasaulinio voratinklio publikacijos, elektroninio pašto žinutės, IRC pokalbiai); vaizdinė pornografija (paveiksliukai, vaizdo medžiaga); kompiuteriniai virusai.

Lietuvos Respublikos konstitucija pabrėžia, kad „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas” (Lietuvos Respublikos konstitucija, 1992). Bet čia pat šios teisės ir laisvės yra susiaurinamos: „laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį” (Lietuvos Respublikos konstitucija, 1992). Taip apibrėžiama, kokia informacija gali būti skelbiama, o kokia ne. Kai kalbame apie bendravimą per kompiuterinius tinklus, visada iškyla šiokių tokių neaiškumų – ar jiems galima pritaikyti Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą?

Šio įstatymo 2 straipsnio „sąvokos ir apibrėžimai“ antrojoje dalyje skelbiama, kad „Visuomenės informavimo priemonė – knyga, laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kita sleidinys, televizijos, radijo programa, kino ar kita garso ar vaizdo studijos produkcija, infoermacijos agentūros pranešimas, elektroninėmis priemonėmis platinamas pranešimas. Visuomenės informavimo priemonėms netaikomi reikalavimai, kurie keliami valstybės institucijų leudžiamiems teisės aktams, taip pat leidiniams, kurių tiražas mažesnis kaip 100 egzempliorių, techniniams ir tarnybiniams dokumentams, vertybiniams popieriams, pusės spaudos lanko neviršijantiems neperiodiniams reklamos leidiniams (Valstybės žinios, 1996a). Pasaulinio voratinklio informacija yra prieinama visiems, tiksliau, tiems, kurie turi kompiuterį ir yra prisijungę prie interneto, todėl jis daugiau ar mažiau atitinka visuomenės informavimo priemonės apibrėžimą. Tačiau ar penkiems šimtams asmenų siunčiama elektroninio pašto žinutė taip pat atitinka šį apibrėžimą? Pagal šį įstatymą neaišku, ar visuomenės informavimo priemonės apima ir kompiuterinius tinklus, o jeigu apima, tai kokias sritis.

Ypatingas dėmesys skiriamas pornografijos platinimui kompiuteriniuose tinkluose. Ši problema itin aktuali, nes kalbame apie nepilnamečių ugdymą. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas skelbia, kad:

Draudžiama rodyti, parduoti, dovanoti, dauginti ir nuomoti vaikams žaislus, kino filmus, garso ir vaizdo įrašus, literatūrą, laikraščius, žurnalus ir kitus leidinius, kurie tiesiogiai skatina ar propaguoja karą, žiaurų elgesį, smurtą, pornografiją ar kitaip kenkia vaiko dvasiniam bei doroviniam vystymuisi. <…> Už vaiko skatinimą ar prievartavimą dalyvauti seksualinėje veikloje, panaudojimą prostitucijai arba įtraukimą į prostituciją, panaudojimą pornografijai, taip pat gaminant ar platinant pornografinius leidinius ar kitokius pornografinio ar erotinio pobūdžio dalykus taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė” (Valstybės žinios, 1996b, Nr.33-807).

Daugelis kompiuteriniuose tinkluose platinamos pornografinės informacijos yra apsaugota nuo nepilnamečių įvairiais metodais – dažniausiai tam naudojamos bankų atsiskaitymų kortelės, kurios įrodo, kad banko kortelės savininkas jau yra pilnametis. Tačiau prisiminkime su finansinėmis operacijomis susijusius pažeidimus ir suprasime, kad turėdamas reikiamos informacijos, banko kortele gali pasinaudoti ir nepilnametis. Jeigu „tradicinės pornografinės informacijos platinime dažniausiai dalyvauja pirkėjas ir pardavėjas [akistatoje – aut. past.], <…> tai kompiuteriniuose tinkluose akistatos galima išvengti” (Cavazosas, Morinas, 1994, p. 103). Kitaip sakant, paskelbdamas tokio turinio informaciją tinklapyje, pardavėjas negali garantuoti, kad ji bus prieinama vien tik pilnametystės sulaukusiems žmonėms.

Antruoju atveju kompiuteriniai tinklai tarnauja kaip priemonė, padedanti nusikaltėliams užmegzti ryšį su nepilnamečiais. Jungtinėse Amerikos Valstijose su tokio tipo nusikaltimais jau yra kovojama. „Penkis mėnesius Sakramento apygardos (JAV) detektyvas <…> internete apsimetinėjo trylikamečiu berniuku. Kiekvieną dieną tinkle praleisdamas nuo keturių iki šešių valandų, jis elgėsi taip, kad vyrai, ieškantys seksualinių santykių su vaikais, jį pastebėtų. Vienas tokių pateko į detektyvo pinkles. Po daugiau nei trijų savaičių bendravimo internetu, vyriškis pasiūlė berniukui susitikti” (Lietuvos rytas, 2000).

Patyrus fizinę žalą, deviacinis veiklos pobūdis tampa akivaizdus. O kaip traktuoti kompiuteriniuose tinkluose atsirandančius naujus veiklos tipus? Vienas jų – kibernetinis seksas (cybersex), kurį savo darbe Cyborgasms: Cybersex Amongst Multiple-Selves and Cyborgs in the Narrow-Bandwidth Space of America Online Chat Rooms apibrėžė Robinas B. Hammanas (Hammanas, 1996). Viena iš kibernetinio sekso rūšių autorius laiko „įvairių seksualinių istorijų pasakojimus kompiuteriu vykstančios komunikacijos metu, siekiant seksualinio pasitenkinimo” (Hammanas, 1996). Tai vyksta ne akistatoje, ir nepilnamečiai turi galimybę dalyvauti tokio tipo pokalbiuose. Kyla klausimas, kaip traktuoti tokio pobūdžio veiklą, kaip ją reguliuoti, kaip nuo jos žalingo poveikio apsaugoti nepilnamečius.

Kitas pavojingos informacijos tipas – kompiuteriniai virusai. Tai kompiuterinės programos, kurios yra kitų programų dalis ir pačios daro savo kopijas. Kompiuterinis virusas keliauja kartu su kita programa, užkrėsdamas kompiuterius (Encarta World English Dictionary, 1999-2000). CSI ir FBI atliktas tyrimas rodo, kad su kompiuteriniai virusais susiduria 90 procentų JAV įmonių ir dėl jų patiriama 5 274 000 JAV dolerių žala (CSI/FBI, 1999). Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra minimi kompiuteriniai virusai, bet Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135, 274 ir 277 straipsniuose minimos „neteisingos kompiuterinės programos”, kuriomis siekiama sugadinti arba „kitaip paveikti kompiuterinės informacijos apdorojimą” (Valstybės žinios, 1999). Taigi kompiuteriniai virusai greičiausiai įeiną į „neteisingų kompiuterinių programų” kategoriją, kadangi gali paveikti kompiuterinės informacijos apdorojimą. Kompiuteriniai tinklai savo ruožtu leidžia kompiuteriniams virusams plisti greičiau ir apimti daug didesnę geografinę erdvę.

Apibendrindami šiame straipsnyje išreikštas mintis galime pasakyti, kad nusikaltimai, kaip ypatinga deviacijos forma, kompiuteriniuose tinkluose nepavirsta kažkokiu visiškai nauju dariniu. Tiksliau pasakius, šie nusikaltimai tik įgauna naujas formas, kėsindamiesi į tas pačias vertybes: asmens privatumą, turtą, autorines teises, garbę ir orumą.

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *