Ką slepia simboliai?

Ką slepia simboliai?Daugybė žmonių vienodai interpretuoja plačiai vartojamus, gerai pažįstamus simbolius. Kryžius, svastika, pentagrama – visi pažįstame šiuos simbolius ir manome, kad žinome, ką jie reiškia. Tačiau šis žinojimas toli gražu ne visada teisingas. Simbolių ištakos siekia seniausius laikus, jų reikšmė kito bėgant amžiams. Tas pats simbolis šiandien rieškia ne tą patį, ką reiškė prieš kelis šimtmečius.

svastika.gif (1838 bytes)

Pavyzdžiui, svastika. Iki 1930-jų, kuomet nacių partija šį simbolį įtvirtino kaip savo judėjimo ženklą, svastika buvo universalus sėkmės bei harmonijos ženklas. Šį simbolį galime rasti labiausiai laiku ir erdve nutolusiose kultūrose: jį naudojo Amerikos indėnai, indusai, budistai, vikingai, graikai, romėnai, keltai, anglosaksai, majai, actekai, persai, krikščionys. Svastika, arba saulės ratas, yra dažnas uolų piešinių, kurių amžius siekia neolito laikus, motyvas, sutinkamas Europoje ir Azijoje. Dar šiandien svastika tebėra šventas simbolis daugeliui indusų bei budistų.

sowulo.gif (3968 bytes)

Kitas nacių simbolis, grėsmingosios SS, aptinkamas dar senovės skandinavų religijoje. „S“ raidė senovėje reiškė runą „sowulo“, arba saulės runą, simbolizuojančią sėkmę ar pergalę. Daugiau nei du tūkstantmečius Šiaurės šalyse ši runa buvo sėkmės simbolis. Saulė laikoma šventa beveik visose pasaulio religijose. Skandinavų kosmologija vaizdavo saulę, keliaujančią per dangų kovos vežimu ir persekiojamą milžiniško vilko. Indoeuropiečių pagoniškuose tikėjimuose saulė dažnai siejama su arkliu – tiek saulė, tiek arklys laikomi gyvenimo ir derlingumo simboliais, ir paprastai suvokiami kaip „vyriškumo” polis, nors senovės skandinavų mituose kovos vežimą vadelioja mergaitė.

fish.gif (2010 bytes)

„Krikščioniškoji žuvis”, daugelio Kristaus pasekėjų naudojama kaip atsidavimo tikėjimui išraiška, taip pat labai senas simbolis. Žuvies kontūras buvo ankstyvosios krikščionių bažnyčios simbolis. Jos įvaizdis neretai sutinkamas Evangelijose. Apaštalai dažnai buvo vadinami „žmonių žvejais”. Krikščionybės pasėkėjai būdavo vadinami Pisciculi, o šio lotyniško žodžio šaknis reiškia „žuvį”. Be to, tikima, kad sąsaja tarp krikščionybės ir žuvies išreikšta graikiškame žodyje „žuvis” – „ichthus”, kurioraidės tariamos: Iota Chi Theta Upsilon Sigma. Taip gaunamas akrostikas: „Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, Išgelbėtojas [Iesous (Jėzus) CHristos (Kristus) THeou (Dievo) Uiou (Sūnus) Soter (Išgelbėtojas)]. Romos valdžios persekiojimo laikais lengvai nupiešiamas „krikščioniškos žuvies” simbolis tarp krikščionių buvo naudojamas kaip slaptažodis. Jei susitikę du nepažįstamieji nebūdavo tikri, ar kitas yra krikščionis, vienas jų nupiešdavo formos arką. Jei antrasis būdavo krikščionis, jis užbaigdavo simbolį, pripiešdamas atvirkščią arką, ir sudarydamas simbolį (), vaizduojantį žuvies kontūrą. Tačiau nors ir kaip tvirtai „įaugęs” į krikščionišką tradiciją, šis simbolis nėra krikščionybės kūrinys. Dar iki jos gimimo prieš kelis šimtmečius daugelyje pagoniškų religijų šis simbolis vaizdavo Didžiąją deivę motiną. Jis buvo piešiamas kaip du labai siauri persikertantys pusmėnuliai – vienas jų vaizdavo pusmėnulį prieš jaunatį, kitas – iškart po jaunaties, kuomet mėnulis yra vos matomas. Daugelyje religijų mėnulis siejamas su deive, kaip ir saulė. Ryšys tarp deivės ir žuvies randamas įvairiose senojo pasaulio vietose: pavyzdžiui, Kinijoje Didžioji motina Kwan-yin dažnai vaizduojama žuvies forma; Indijoje į deivę Kali buvo kreipiamasi „žuviaake”; Egipte Izidė buvo vadinama Didžiąja prarajos žuvimi; graikiškas žodis „delphos“ reiškė ir „žuvį”, ir „įsčias” (žodis kildinamas iš senovės Delfų, kur gyveno orakulė, garbinusi deivę žuvį Temizę. Vėlesnėje religijoje deivė žuvis buvo geidulingoji Afroditė, savo pasekėjų garbinama šventą dieną penktadienį – tądien būdavo valgoma žuvis ir rengiamos orgijos. Vėlesniais amžiais krikščionybė perėmė šią tradiciją, reikalaudama iš tikinčiųjų penktadieniais valgyti žuvį); senovės Romoje penktadienis buvo vadinamas „dies veneris„, arba Veneros, romėnų meilės deivės, diena; Skandinavijoje Didžioji deivė buvo vardu Feja; jos garbei buvo valgoma žuvis; Vidurio Rytuose Didžioji deivė buvo vaizduojama kaip moteris, lyties organus prisidengusi žuvies amuletu.

cross.gif (2007 bytes)

Ir netgi kryžius, neatsiejamas krikščioniško tikėjimo simbolis, turi ilgą istoriją. Dar III a. kryžiaus kaip krikščionybės simbolio naudojimas buvo smerkiamas dėl pagoniškų jo ištakų. Pirmasis kryžiaus vaizdavimas krikščioniškame mene randamas ant Vatikane saugomo sarkofago, pagaminto V a. viduryje. Tai graikiškas kryžius su vienodo ilgio atšakomis, ant kurio dar nebuvo vaizduojamas Jėzaus kūnas. Pirmosios nukryžiavimo scenos krikščionybėje atsirado tik VII amžiuje. Pirmykštis kryžiaus simbolis buvo „Tau“ kryžiaus formos. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, Bažnyčia simbolį galėjo perimti iš pagoniškųjų druidų, kurie šiais kryžiais, sudarytais iš dviejų sukryžiuotų ąžuolo šakų, simbolizavo savo dievą Thau. Kryžiaus simbolis sutinkamas daugelyje senųjų kultūrų. Skandinavijoje Tau kryžius simbolizavo dievo Toro kūjį. Babilone kryžius su pusmėnuliu buvo mėnulio dievybės simbolis. Asyriečiai naudojo kryžių vaizduodami keturias puses, į kurias šviečia saulė. Egiptietiškas kryžius su ašaros formos viršutine atšaka buvo galingas tiesos simbolis, siejamas su dievu Ozyriu bei deivėmis Izide bei Maat. Priešistoriniais laikais žmonės buvo aukojami juos nukryžiuojant, o vėliau kūną sukapojant ir kartu su krauju užkasant laukuose, siekiant padidinti žemių derlingumą.

pentagram.gif (2584 bytes)

Pentagrama, daugumos krikščionių laikoma „velnio ženklu“, taip pat turi ilgą istoriją. Pirmuosius jos naudojimo pėdsakus randame 3500 metais p.m.e. senovės Mesopotamijoje, kur valdovai ją naudojo kaip simbolį, parodantį, kad jų galia siekia visas keturias žinomas pasaulio puses. Kitas ankstyvas pentagramos vartojimas – deivės Kore, arba Ceres, simbolis. Graikai geometrinę pentagramos simetriją laikė tobulumo ženklu. Hebrajai ją traktavo kaip penkių Penkiaknygės knygų, o kartu ir tiesos simbolį. Netgi pirmieji krikščionys ją laikė šventu simboliu, penkis žvaigždės kampus siedami su penkiomis Kristaus žaizdomis.

Viduramžiais pentagramos reikšmė pradeda keistis. Inkvizicija šį simbolį tapatino su senovės dievais, laikomais blogio, „šėtono“ įsikūnijimu. Vienas svarbiausių kaltinimų Tamplierių ordinui, kurio nariai buvo sunaikinti kankinimais, mirtimi bei atskyrimu nuo Bažnyčios 1314 metais, buvo stabo, vadinamo Bafometu, garbinimas. Po to Bažnyčia ėmėsi visų kitų, nepaklustančių jos šventam požiūriui: eretikai, pagonys, raganos – visi buvo pasmerkti atsivertimui arba mirčiai. Tais laikais iš senovės atėję „raguoti“ dievai, kuriuos dar garbino valstiečiai, krikščionių bažnyčios buvo siejami su velnio įvaizdžiu.

pentagram2.gif (4755 bytes)

XIX amžiuje magas bei magijos filosofas Elifas Levis sukūrė apverstą pentagramą kaip dievo Bafometo, ožiagalvio blogio įsikūnijimo, ženklą. Viduramžiais paprasta pentagrama reiškė vasarą, o apversta – žiemą. Levis sudarė dvi pentagramas, viena kurių, sudaryta iš penkiakampės žvaigždės su žmogaus figūra viduryje, buvo orientuota į dievą. Tai vadinamasis „mikrokosminis“ žmogus, simbolizuojantis 4 elementus: žemę, vėją, ugnį bei vandenį, o pagrindinė žvaigždės atšaka – galva – vaizdavo sielą. Šalia mikrokosminio žmogaus jis nupiešė apverstą pentagramą, vaizduojančią Bafometo (ožiagalvio blogio įsikūnijimo) galvą. Taip jis pirmą kartą pavaizdavo skirtumą tarp gėrio ir blogio pentagramos simbolių. Bafometo ženklas, arba Bafometas, tapo oficialiu satanistų bažnyčios, kurią 1966 metais įkūrė Anron Szabdor La, simboliu. Beje, pentagramos simbolį naudoja ne tik satanistai. Pavyzdžiui, Rytinės žvaigždės ordinas, tarptautinė humanitarinė organizacija, kurią sudaro pasižymėjusių masonų žmonos, kaip simbolį naudoja apverstą penkiakampį. Rosinkruciansitų judėjimas, jungiantis krikščionių mistikus, savo ritualuose dažnai naudoja magišką lazdelę, kardą, taurę ir pentagramą – čia pentagrama vaizduoja žemę, materiją ir stabilumą. Masonų ordinas sieja penkis pentagramos kampus su penkiais brolybės punktais. Kai kurios sunkiojo metalo grupės naudoja pentagramą kaip grupės simbolį.

Šiame straipsnyje aptartos tik kelių plačiai žinomų simbolių reikšmės. Simbolių yra daugybė, ir toli gražu ne visus galima paaiškinti ir suprasti. Mes juos sutinkame kasdien, jie yra tarsi slapti pranešimai, formuojantys mūsų požiūrį į tam tikrus žmones ir jų grupes, religijas ar organizacijas. Juose slypi dar daug paslapčių. Kada nors bus atskleistos ir jos.

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *