Internetas

Ar mes įsivaizduojame, kad mūsų visuomenėje pranyktų Internetas ar bent jau sumažėtų jo reikšmė?  Tikriausiai, kad vargu. Šį kartą apie problemas, susijusias su Internetu.

Sociumas : Trumpai prisistatykite (moksliniai laipsniai, pareigos, darbovietė)

Algirdas Davidavičius: Algis Davidavičius MA, Vilniaus Universitetas, Filosofijos fakultetas, filosofijos ir logikos katedros doktorantas, ALF Interneto programos koordinatorius.

Sociumas : Kaip Jūs apibūdintumėte “Interneto” situaciją Lietuvoje? Kokie vyksta pokyčiai, jų tendencijos? Kokios yra apčiuopiamos problemos, jų sprendimo būdai?

Algirdas Davidavičius: Keista, bet kuo ilgiau dirbu Interneto projektų srityje, tuo mažiau drįstu žarstytis apibendrinimais — viskas atrodo taip dinamiška, kad tiesiog stengiesi prisitaikyti prie betarpiškai vykstančių pokyčių… . Be šito, turiu gana svarių savo požiūrio apribojimų: nesu nei IT verslininkas, nei technologas, nei politikos ar ūkio specialistas — viso labo humanitaras, „dirbantis su“ IT ir bandantis susivokti šioje sparčioje plėtroje. Nepaisant to, žinoma, galiu pasiūlyti pora kritinių pastabų. 

wpe2.jpg (12808 bytes)

Svarbiausia, kas man krenta į akis — Lietuvoje Internetas dar vis suvokiamas kaip prabanga, arba kaip „žinovų“ reikalas. Tinklo revoliucija dar nė neprasidėjo ta prasme, kad vartotojų dar vis labai mažai. Prie to gana nemažai prisideda Lietuvos žurnalistai, neretai turintys šioje srityje  tam tikrą bulvarinį, „konspiracijos teorijų“ ar „kraujomaišos skandalų“ lygio skonį bei gana pastebima IT specialsitų ir verslininkų … distancija (matyt, kitokio žodžio nerasiu) paprasto „fizinio“ vartotojo, ypač neturinčio specialaus techninio išsilavinimo ar įgūdžių, atžvilgiu. Ne kartą esu girdėjęs, kaip garsūs Informacijos paslaugų tikėjai apie savo „fizinius“ vartotojus (t.y. ne organizacijas, o „paprastus“ asmenis) yra kalbėję nelyginant feodalas apie tamsius baudžiauninkus ar kaip totalitarinės valstybės valdininkas apie „mases“ (matyt čia šlėktų tradicijos išnyrą pro neseną sovietinę patirtį). Tai matyti ne tik bendravime su vartotojais, bet ir viešumoje, o būtent — savitas atsainumas (kuris, tiesą sakant, dažnai lydi net kelnerius Vilniaus restoranuose, tad tai apskritai yra mūsų kultūros problema). Potencialūs vartotojai neskatinami (arba labai nežymiai) jungtis prie Tinklo, jiems nesiūlomos žymios nuolaidos (kaip kad nuolatos matome mobiliųjų telefonų rinkoje). Liūdniausia, kad, viena vertus, tokiu būdu vengiama kurti pakankama Interneto paslaugų pasiūla ir, kita vertus, atšaldoma pati paklausa, o svarbiausia — kad tai prisideda prie Lietuvos menko dalyvavimo Tinkle. Šia prasme verslininkų peikiamas „Takas“ man atrodo žymiai patrauklesnis už bet kurią kitą IT verslo kompaniją, nes kaip tik panašios paslaugų schemos skatina žmones prisijungti be baimės būti nubaustiems ar atjungtiems tik dėl to, kad nesuprato skaitlingų kontrakto taisyklių, ar ne laiku gavo sąskaitą-faktūrą, ar, esą, dar daugiau mokesčių prisidėjo ir t.t. Žodžiu, dera rimtai susirūpinti pozityvia IT recepcija viuomenėje ir formuoti patrauklią paslaugų rinką, nes neatrodo, kad materialių sąlygų tam dabar labai trūktų.

Sociumas : Pastaruoju metu dažnai pasigirsta sąvoka informacinė visuomenė. Š.m. spalio mėn. pabaigoje, Vilniuje, vyko tarptautinė konferencija, kurios net pavadinimas buvo “Informacinė Visuomenė-99”. Kaip Jūs galėtumėte apibūdinti, kas yra informacinė visuomenė, kokie yra jos ypatumai? Ar galime kalbėti apie Lietuvos informacinę visuomenę? Ar galime nustatyti , kada atsirado informacinė visuomenė?

Algirdas Davidavičius: Klausimas vertas ištisos disertacijos, kurių keletas Lietuvoje jau berods ir rašoma, tačiau, trumpai, mano asmenine nuomone yra prasmės kalbėti apie Informacijos Visuomenę tik kaip IT pagalba bendraujančiųjų bendriją. Nenorėčiau painiotis išvedžiojimuose, kad „informacijos technologijos gyvavo per visą Žmonijos istoriją“. Pirmoji tikra IT mano požiūriu buvo spauda, kuri sutapo ir su Modernybės gimimu. Mūsų sąlygomis, kurias kai kurie socialiniai teoretikai vadina vėlyvąja arba ultra-modernybe, turime tiesiog naujos kartos IT, kurių plėtros ypatybės yra palygintinos su pirmaisiais spaudos amžiais. Jei kalbėsime ne apskritai apie visas jau dabar atrastas IT galimybes, o tik apie tas, kurios įkūnytos Internete, tai sąsajos su spaudos kultūros atsiradimu, o dar labiau — su elektrinės komunikacijos priemonių išradimu, pirmiausiai telegrafu, bus labai ryškios ir visos jos, mano manymu, perša vieną mintį: mūsų buvimas visuomenėje, mūsų „visuomeniškumas“ yra lemiamas pirmiausiai bendravimo ir kuo labiau tas bendravimas technologizuotas, tuo labiau komplikuojasi ir skaidosi mūsų „visuomeninis gyvenimas“ — tapatumai, elgesio šablonai ir normos. Tiek spauda, tiek vėlesnės IT smarkiai įtakojo naujų socialumo ir net politinio sambūvio formų atsiradimą. Pvz., nacionalizmas ir nacionalinė-teritorinė valstybė — du dalykai, su kuriais ir šiandien čia Lietuvoje turime reikalą, nebūtų buvę įmanomi be spaudos pagalba sunormintos ir unifikuotos bendrinės kalbos, revoliucionalizavusios biurokratiją ir administravimą. Kokias bendrabūvio formas ir būdus mums žada skaitmeninės IT — dar toli gražu nežinia, bet jos tikrai nestokos naujumo ir inovacijų, kurios tik išoriškai ir tik kartais primins senąjį sambūvį. Dėl to nedrįsčiau kalbėti apie „Lietuvos“ informacijos visuomenę, nes nesu tikras, ar tokia geografiškai ir viena kalba apribota visuomenė dar turės prasmę kad ir po penkiasdešimties metų. Socialiniai saitai ir priklausomybė kokiai nors bendrijai, kaip galima „populiariai“ spėti, turėtų vis labiau priklausyti nuo specifinių vis labiau technologizuojamo bendravimo įgūdžių, būti tų įgūdžių formuojami.

Sociumas : “Internetas” vertinamas nevienaprasmiškai ypač dėl tarpasmeninių santykių. Vieni mano, kad “Internetas” yra labiau teigiamas dalykas – atskleidžia galimybes bendrauti su daugeliu žmonių, suteikia sąlygas atrasti bendraminčius ir pan..; kiti išryškina labiau neigiamus aspektus – asmuo, vartodamas “Internetą”, pakeičia realius santykius virtualiais, tampa užsisklendęs nuo save supančios socialinės aplinkos. Ką Jūs manote šiuo klausimu?

Algirdas Davidavičius: Kai manęs teiraujasi panašaus vertinimo, įpratau atsakyti štai kaip: Internetas ir negali būti vienaprasmiškai vertinamas! Jis jau yra mūsų gyvenimo faktas, o kiekvienam svarbi jo gyvenimo pusiausvyrą. Ar kas nors gali vienaprasmiškai vertinti televiziją? Net telefonas kelia tai įsiūtį, tai palengvėjimą, tai padeda, tai trukdo. Jūsų nužymėtas ginčas yra, manding, daugiau elementaraus neišmanymo pagimdytas. Reikalas tas, kiek galiu spręsti, kad čia kalba eina ne tiek apie IT teikiamas bendravimo galimybes, kurių nuolat vis daugėja ir kurių, kaip ir „galimų pavojų“, niekad visų nesužinosi ir neįvertinsi, bet apie įgūdžius jomis naudojantis. Jei tu sugebi bendrauti — jokių teorinių problemų nebelieka tiek IRC kanale, tiek troleibuse, o jei kažkas stringa — tai ar verta kaltinti ir knaisiotis po aplinkybes dėl savo nemokšiškumo? Viename iš klasikinių budistinių tekstų pateikta graži tokios situacijos analogija: sužeistas strėle žmogus, vietoj to, kad gelbėtų savo gyvybę, pradeda svarstyti, kas jį pašovė, koks buvo tas šaulys, kokį jis lanką turėjo ir t.t., kol galų gale numiršta.

Gal būt „gyvybės gelbėjimas“ čia gali pasirodyti pernelyg drastiškas pavyzdys, bet visi juk esame užklupti tos neįtikėtinos lig šiol informacijos gausos (kaip savo laiku laikraščių ar radijo) ir tikrai neatrodo, kad šis srautas nuslūgs, tiesa? Tad ar nevertėtų kreipti daugiau dėmesio į bendravimo kokybę, be kita ko ir į bendravimo priemonių įvaldymą? Manau Interneto pasirodymas mūsų kasdienybėje dar kartą pabrėžia šią seną ir visiems laikams aktualią problemą. Kas gi dėl santykių „virtualumo“ — tai net žodinis bendravimas tikrai nedažnai būna nuoširdus ir betarpiškas, o viso labo apsikeitimas įprastomis ir jau mažai ką reiškiančiomis klišėmis. Žodinės kalbos vartojimas, nors toks visiems nuo mažens įprastas dalykas, taip pat sukuria nemažą „virtualią erdvę“, kartais mažai ką turinčią bendro su tiesioginę mūsų patirtimi.

Pusiau juokais galėčiau spėti, kad šalia bendravimo kokybės problemos Internetas dar iškelia ir rimties, tylos, neišsakomumo vertę — kai aplinkui tiek informacijos ir triukšmo, ramus, tylus buvimas kartu ar vienam (kas nėra tas pat, kaip neretai atrodo), kaip ir galimybė lėtai bei nuosekliai ką nors veikti, ko gero jau įgyja retų malonumų vardą tarp „tinkliečių“ (kaip sau verčiu anglišką naujadarą „netizen“ — Net citizen).

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

.