Etikos ir moralumo bei socialinio saito tematika Z. Baumano darbuose

Zygmuntas Baumanas (g.1925) yra vienas žymiausių šiuolaikinės britų sociologijos atstovų, Lydso (Leeds, Anglija) universiteto profesorius. Kaip vienas iškiliausių postmodernybės teoretikų savo darbuose jis domisi įvairiais šiandienos visuomeninio gyvenimo reiškiniais ir procesais – kultūra, politika, etika ir moralumu, laisve ir daugeliu kitų. Lietuvoje Z.Baumanas yra žinomas, bet mažai nagrinėtas autorius. Todėl šiame straipsnyje siekiama giliau pažvelgti į originalius Z.Baumano darbus ir aptarti vienas svarbiausių jo nagrinėjamų temų – etiką ir moralumą bei socialinį saitą. šių temų konstrukcijos bus aptariamos per modernybės ir postmodernybės priešstatos prizmę.

Etika ir moralumas

Etika ir moralumas yra viena iš pagrindinių temų, einančių per visą Z.Baumano kūrybą. Didžia dalimi remdamasis žymiu dabarties mąstytoju moralistu E.Levinu, Z.Baumanas kuria savitą moralumo sampratą iš postmodernios sociologinės perspektyvos pozicijų. Postmodernus požiūris į moralumą pristatomas kaip alternatyvus moderniajam. Anot Z.Baumano, moderni perspektyva moralės fenomenus bandė aiškinti per etinių teorijų prizmę. Dauguma modernybės sociologinių moralumo naratyvų siekė moksliškumo ir racionalaus moralumo paaiškinimo. Gi postmoderni perspektyva, kaip teigia Z.Baumanas, yra bandymas į moralumą pažvelgti per postmodernios patirties prizmę. Kaip matyti, etikos ir moralumo klausimą autorius bando nagrinėti modernybės ir postmodernybės palyginimo pagalba. Todėl ir šiame straipsnyje etikos ir moralumo problematika bus aptarta modernybės ir postmodernybės požiūriu.

Modernybė: moralumas kaip etinio kodekso konstrukcija

Global Business

Z.Baumanas modernybės ištakų ieško renesansinėje epochoje. Renesansas jam – moderniųjų laikų priešaušriai. Pasaulio istorijoje renesansas žinomas kaip Atgimimo epocha, įkūnijusi visuomeninį-politinį ir kultūrinį pakylėjimą (Italijoje – XIVa., kitose Vakarų Europos šalyse – XV-XVIa.). Pasak Z.Baumano, šio visaapimančio atgimimo metu iškyla nauja žmogaus kaip chameleono vizija, atrandama nauja jo laisvės pajauta. Įtikima neišsemiama žmogaus proto galia, jo aktyvumu ir veiklumu. Nauja žmogaus įvaizdžio konstrukcija pasiūlo ir kitokią pasaulio sampratą, priešingą iki tol vyravusiai katalikų bažnyčios pasaulėžiūrai. Įsitvirtina socialinės tikrovės projektas, kuris žvelgia į socialinę tvarką kaip į universalią, legitimuotą ir nepakeičiamą. Nauja socialinės tvarkos samprata – konstrukcionizmas – pakeičia prieš tai vyravusį esensializmą, įtvirtintą ir palaikomą katalikų bažnyčios ir tradicinio religingumo. Modernybės pasiūlytas savitas pasaulėvaizdis meta iššūkį ir scholastiniam viduramžių mokslui. Teologinį žinojimą keičia modernusis pozityvizmas, siekiantis moksliškai pagrįsti naują pasaulio ir žmogaus jame viziją.

Z.Baumanas šiuos pokyčius įvardina kaip modernybės revoliuciją. Jos suformuoti ir iškelti nauji autoritetai – mokslinė-teorinė mintis ir politinė praktika – siekia žmonių lojalumo ir paklusnumo naujajai pasaulėžiūrai. Siekdami save apginti ir palaikyti esamą socialinę tvarką, jie remiasi etika kaip universalizuojančių taisyklių kodeksu, kuris disciplinuotų ir socializuotų žmogiškąją prigimtį, jo laisvą valią ir moralinę savastį.

Z.Baumanas formuluoja prielaidą, jog pati modernybės situacija atveria dideles etikos naratyvo galimybes. Etika modernybėje – kaip vienintelis moralinis kodeksas, kurio turi laikytis kiekvienas moralinis subjektas. Jis nėra natūralus žmonių gyvenimo bruožas. Jo vizija ir kriterijai turi būti sukurti, kad reglamentuotų visuomenės ir individo santykius. Tai sąlygoja moralumo kaip dirbtinio etinio darinio sampratą.

Buvimas su kitu kaip bendrabūvis modernybėje

Etikos ir moralumo problematika Z.Baumano kūryboje yra tampriai susijusi su žmogiškojo bendrabūvio traktuotėmis. Išsamesnės etikos ir moralumo analizės labui vertėtų jas aptarti.

Jet Plane Soaring over Clouds

Modernybė apie etiką kalba tik socialiniame kontekste, t.y. visuomenės ir individo priešstatos lygmenyje. Būtent visuomenės ir individo santykiai įgalina praktinį etinio kodekso ir teisingumo pritaikymą. Aptardamas individo ir visuomenės santykius, Z.Baumanas naudoja buvimo su kitu sąvoką, kurioje atsispindi ir etinė kito refleksija. Visų pirmabuvimas su kitu yra simetriški santykiai. Juose lygiateisiškai dalyvauja abi pusės. Antra, tokia žmogiškoji koegzistencija visada turi tikslą. Etiškas, racionaliai moralus elgesys santykyje su kitu buvo suvokiamas kaip turintis tikslą, veiklos orientyrus, atlygio siekį. Trečia, tokiam žmogiškajam buvimui su kitu būdingas abipusiškumas. Jau pačioje tokių santykių pradžioje tikimasi lygiaverčio kito kaip partnerio įsijungimo, grįžtamojo ryšio. Abipusiškumo lūkestis neseka iš moralinių paskatų bei impulsų. Ketvirtas buvimo su kitu bruožas yra siekis susitarti. Sutariama laikytis griežtai apibrėžtų ir sankcionuotų įsipareigojimų, išdėstytų sutartyje.

Anot Z.Baumano, buvimo su kitu simetrija, tikslingumas, abipusiškumas ir sutartinis pobūdis suponuoja socialinių veiksmų patikimumą ir jų apskaičiuojamumą. Tokia racionaliai orientuota veikla yra lengvai reguliuojama etinių taisyklių. Tokiu būdu autorius buvimą su kitu atskleidžia kaip universalizuotą žmogiškosios koegzistencijos būdą, kuris nei prasideda, nei užsibaigia moralinėmis paskatomis, impulsais.

Buvimo su kitu metafora, slepianti modernybei priimtiną visuomenės ir individo bendrabūvio formą, įgalina kalbėti apie pareigą. Pareiga yra žinoma skirtingai nei atsakomybė, kuri yra jaučiama, ir jos turi būti laikomasi. Taipogi ji įgalina operuoti ne individualios moralinės atsakomybės, o kolektyvinės, biurokratinės niekieno atsakomybės samprata. Ši atsakomybė yra deleguojama socialiai sukonstruotoms, viršindividualioms ekspertinėms institucijoms.

Būti su kitais – vadinasi, realizuoti savo socialumą, būti socialiniu asmeniu, kurti socialinę/kognityvinę erdvę. šia metafora nusakoma visuomenė kaip stabili struktūra modernybėje. Anot Z.Baumano, buvimas su kitu tokioje visuomenėje jokiu būdu nėra individualaus moralumo išraiška.

Postmodernybė: moralumas be etikos

Z.Baumano supratimu, postmodernybė susiformuoja kaip atsakas, reakcija į modernybės patirtį, kaip jos ambicijų ir užmojų kritika, siūlanti naują jos palikimo įvertinimą. Autorius postmodernybę nusako kaip švietėjišką modernybės projektą, iškilusį šio amžiaus antrojoje pusėje. Tai nauja visuomeninių ir kultūrinių pokyčių erdvė.

Z.Baumano akimis, neapibrėžtomis postmodernybės sąlygomis nebeįmanomas modernybei būdingas pasitikėjimas neišsemiama žmogaus proto galia ir energija. Kartu su modernaus žmogaus įvaizdžiu sugriūva ir visuomenės kaip stabilios ir struktūruotos formacijos konstrukcija. Visuomenė pradedama artikuliuoti kaip nestruktūruotas ir dinamiškas socialinis saitas.

Z.Baumanas yra įsitikinęs, kad fragmentuotas, netęstinis ir atsitiktinis postmodernybės pasaulis pasiūlo kitas alternatyvas – kitas žmogiškojo bendrabūvio formas ir erdves. Socialinė/kognityvinė erdvė, slegianti jos atsakomybė ir racionalus, pareiga paremtas buvimas su kitu yra modifikuojami į estetizuotą visuomenėserdvę ir neįpareigojantį buvimą su kitu. Postmodernybė atveria ir dar vienos erdvės bei žmogiškojo bendrabūvio perspektyvas. Ji sudaro palankias sąlygas moralinei erdvei ir moraliniam buvimui kitam. Nusivylimas socialine sąveika, jos fragmentiškumu ir trumpalaikiškumu kompensuojamas tarpasmeninių santykių intymumu ir moralumu be etikos.

Tokiu būdu Z.Baumanas formuoja prielaidą, kad postmodernybėje galimos kitos visuomenės ir būvio joje konstrukcijos – nestruktūruota estetinė erdvė, kuriama spontaniško ir estetizuoto bendrabūvio, ir moralinėerdvė, kurioje galioja moralumas be etikos.

Buvimas kitam kaip bendrabūvis postmodernybėje

Jet Plane Descending to Runway

Jeigu etikos naratyvas įmanomas buvimo su kitu kontekste, tai pirminėmoralumo vieta, anot Z.Baumano, yra tarpasmeninės, intymios visuomenės kontekstas. Autoriaus žvilgsnis krypsta iš visuomenės lygmens į tarpasmeninį sąlytį, intymią ir betarpišką sąveiką, kuri ir atskleidžia moralinės erdvėsperspektyvas. Kalbėdamas apie šią sąveiką postmodernybėje (ne tarp visuomenės ir individo, o tarp individo ir individo), Z.Baumanas naudoja buvimo kitam metaforą, padedančią atskleisti moralinius tarpusavio santykius.

Jeigu buvimo su kitu santykiai simetriški, tai buvimaskitam yra asimetriškisantykiai, paverčiantys partnerius nelygiaverčiais vienas kito atžvilgiu. Autoriaus suvokimu, šis nelygiavertiškumas pasireiškia nuolatine esančio kitamatsakomybe už kitą, nežiūrint to, ar tas kitas irgi neša šio jausmo naštą. šią buvimo kitam santykių asimetriją papildo dar vienas bruožas: priešingai buvimui su kitu jie yra vienpusiai, neturi grįžtamojo ryšio. Tokia pozicija kito atžvilgiu nereikalauja, kad jis būtų man/mano labui.

Buvimas kitam – betikslis, beeigis, neturintis konkrečios krypties, nemotyvuotas dviejų bendrabūvis, neišsemiamas jokiu universaliu etiniu kodeksu. Z.Baumanas buvimą kitam pristato kaip instrumentinio racionalumo nepaliestą ir į universalumą nepretenduojančią žmogiškojo bendrabūvio formą.

Jeigu buvimą su kitu išprovokuoja stipriai motyvuoti tikslai, interesai, pareiginė atsakomybė, tai pastarojo bendrabūvio priežastys – moralumas, moralinė pajauta kitam, moralinė atsakomybėPareiga yra įgyjama, jos išmokstama, apie ją žinoma. Ji remiasi instituciniu žinojimu, ji yra sankcionuojama ir palaikoma bendrųjų taisyklių. Gi moralinė atsakomybė yra įgimta, intuityviai pajaučiama ir kiekvieno individualiai išgyvenama.

Norėdamas pabrėžti moralinės pajautos nenusakomumą Z.Baumanas prabyla apie nepakeliamąatsakomybėstylą,. Tokioje nepakenčiamojetylumoje atsiskleidžia kito refleksija. Jei buvimo su kitu atveju kitas – kaukė, uždengianti jo tikrąjį veidą, tai buvimo kitam santykiuose kitas oponuoja kaip asmenybė, veidas, į kurį orientuojama moralinė atsakomybė. Kitas yra silpnas, ir jo silpnumas, kitoniškumas nebyliai reikalauja moralaus elgesio jo atžvilgiu. Būti kitam – pildyti nebylius jo nurodymus. Tam būtinas maksimalus įsiklausymas į tylą, ir jį Z.Baumanas vadina moraliniu artumu.

Jei socialinė savastis atsiskleidžia buvimo su kitu santykiuose, tai buvime kitam akcentuojamas tapsmas, virsmas moraliu. Tokia moralinė auka kitam – pirmoji asmenybės realybė prielaida, nuo kurios turėtų pradėti ir visuomenė. Tai pasiaukojanti kūryba, nes tapti moraliu – reiškia save apriboti, atsisakyti savo individualumo ir pasiaukoti kito labui. Buvimas kitam ir jį inicijuojantis moralumas yra priešingi prigimčiai, buvimui sau. Tad buvimas kitam yra ne socialumo ir ne individualios savasties, o moralumo raiškos galimybė.

Z.Baumanas mano, kad postmodernybė suformuoja alternatyvią bendrabūvio formą – buvimą kitamBūti kitam – vadinasi, būti moraliu ir kurti moralinę erdvę. Ši autoriaus metafora nusako betarpišką ir intymią moralinio pobūdžio sąveiką.

Socialinis saitas: socializacija ir socialumas

Bald Eagle and Snowy Pine Trees

Visuomenes kaip socialinio saito konstrukcijos, kurias siūlo Z.Baumanas, savo ruožtu irgi pasitarnauja gilesniam etikos ir moralumo supratimui. Z.Baumanas naujai pažvelgia į visuomenę. Jam visuomenės pagrindas – žmogiškasis bendrabūvis. Ir autorius neskuba jo formų struktūruoti, o atvirkščiai, – siūlo jas analizuoti dinaminiu aspektu. Z.Baumanui priimtinesnis visuomenės ne kaip struktūros, o kaip nuolatos besitęsiančio, atsinaujinančio proceso, saito įvaizdis. Todėl visuomenės sampratą modernybėje ir postmodernybėje jis sieja atitinkamai su socializacijos ir socialumoprocesais.

Z.Baumanas socializaciją aptaria kaip moralinio impulso pakeitimą taisyklėmis, jo racionalizavimą. Panašu, kad autorius, operuodamas socializacijos terminu, apeliuoja į visuomenės kaip socialinėserdvės organizavimą ir struktūravimą modernybėje. Jis nurodo tris socialinės organizacijos būdus, kuriais moralumas transformuojamas į universalias taisykles:

1. Veiksmo neutralizavimas moralumo požiūriu. Tai socialinio veiksmo organizavimas, panaikinant bet kokius moralinius jo motyvus. Tokiu būdu jis paverčiamas moraliniu požiūriu neutraliu.

2. Dehumanizacijos procesas. Jei pirmuoju žingsniu moraliniu požiūriu neutralizuojamas socialinis veiksmas, tai šioje socialinėserdvės organizavimo pakopoje reikalaujama, kad socialinės sąveikos dalyviai būtų traktuojami kaip morališkai nevalidūs. Kitaip tariant, sąveikos partneriai vienas kito nebelaiko moralinės atsakomybės objektais.

3. Veikėjo kaip moralės subjekto įvaizdžio suardymas. Moralinė objekto savastis, jos visuma yra redukuojama į statistiškai įvertinamų socialinių charakteristikų rinkinį. Kiekvienas veikėjas yra suvokiamas kaip įvairių socialinių bruožų, atributų nešėjas.

Pasak Z.Baumano, šie trys socialinėserdvės konstravimo būdai apsprendžia socialinės organizacijos etiką ir adiaforizuoja socialinį veiksmą, atpalaiduoja ir išlaisvina jį nuo individualios moralinės atsakomybės, kurią pakeičia išskydusi atsakomybėSocialinė/kognityvinėerdvė visiškai užgožia ir išstumia moralinęerdvę, kadangi moralumas projektuojamas į taisykles.

Kitą procesą socialumą Z.Baumanas apibrėžia kaip moralumo estetizavimą. Socialumąautorius aptaria, priešpriešindamas jį socializacijai. Jei socializacija yra tikslinga ir racionaliai motyvuota praktika, tai socialumas yra apibrėžiamas kaip judantis nežinia kur. Jei socializacija yra orientuota į ateitį, turinti ilgalaikius planus, tai socialumas nemąsto apie ateitį ir gyvena dabartimi. Jei socializacija yra kumuliatyvus, linijinis procesas, besiremiantis vakardienos laimėjimais, tai socialumas nepripažįsta praeities. Jei autorius socializaciją apibūdina kaip racionalų reiškinį, kaip moralumą universalizuojančią ir racionalizuojančią praktiką, kaip socialinės/kognityvinėserdvės ir buvimo su kitu struktūravimo principą, imanentišką modernybės patirčiai, tai socialumą jis apibūdina kaip estetinįfenomeną, nestruktūrinįerdvės organizavimo būdą postmodenybėje.

Jumping For Joy

Autorius, norėdamas vaizdžiau atskleisti socialumą kaip estetinį reiškinį, palygina jį su minios ir neogenčių fenomenais. Jo akimis, minia – efemeriškas, trapus ir trumpalaikis buvimas su kitu. Tai spontaniškai susiburiantys ir išsiskirstantys žmonės tam tikru tikslu tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku. Gi neogenties metafora autorius nusako naują bendrijos konstrukciją. Į jas buriamasi iš poreikio tradicijai, iš poreikio dalintis savo tiesomis, įsitikinimais ir išgyvenimais ne bet kada, ne bet kur, o tik su tam tikrais žmonėmis. Pasak Z.Baumano, tiek minios, tiek neogentys yra neabejotinas socialumo proveržis, neartikuliuotų jausmų ir emocijų protrūkis. Socialumas sukuria sąlygas miniai ir neogenčiai kaip alternatyvioms bendrabūvio formoms. Jis įgalina betarpišką, nors ir momentinį, buvimą su kitu, bent jau akimirkai panaikina bet koką socialinę distanciją, kuri būdinga racionaliai organizuotam buvimui sukitu. Čia autorius prabyla apie estetinį artumą, kuris skiriasi nuo moralinioartumo. Pastarasis išreiškia artumą kitam kaip moralės subjektui, tuo tarpu estetinisartumasjaučiamas emocijas, jausmus, estetinius išgyvenimus sukėlusiam subjektui.

Tokiu būdu Z.Baumanas socialumą ir jo apraiškas – minią ir neogentis – pristato kaip postmodernybėje dominuojančią praktiką, kaip moralumą estetizuojantį režimą. Jis įgalina estetinėserdvės kūrimą anapus moralinėserdvės, paruošia dirvą spontaniškam ir emocionaliam buvimui sukitu.

Kaip matyti, tiek socializacijos, tiek socialumo kompetencijos laukas yra anapus moralinės erdvės. Pirmasis visuomenę formuoja kaip socialinę/kognityvinęerdvę, antrasis – kaip estetinęerdvęSocializacijayra struktūrinis visuomeninio gyvenimo organizavimas, o socialumas – nestruktūrinis. Pirmasis universalizuoja, racionalizuoja buvimą su kitu, t.y. suteikia jam socialines charakteristikas ir sąlygoja socialinį/kognityvinį kito vertinimą. Antrasis buvimą su kitu sureliatyvina, suteikia jam emocinį atspalvį ir kitą paverčia estetinio vertinimo, pasitenkinimo objektu. Socializuojanti praktika vyrauja modernybėje, o estetizuojanti – postmodernybėje. Tačiau tiek socializacijos, tiek socialumo magiškaveikimogalia baigiasi ties moraline erdve, t.y. ties individualiu kasdienišku kontekstu, modernybėje visiškai užgožtu ir išstumtu socialinėserdvės, o postmodernybėje iškeltu kaip alternatyviu estetineierdvei.

Modernios jungtuvės ir postmodernios skyrybos

Silhouette of Cranes Flying

Aptarus moralumo raidos tendencijas modernybėje ir postmodernybėje, būtina išdėstyti Z.Baumano požiūri į tokios raidos priežastis.

Modernybės laikotarpiu mokslo minties ir politinės praktikos iškilimas ir jų suvienijimas bendram tikslui yra vienas svarbiausių veiksnių, lėmusių moralumo įsitvirtinimą etinio kodekso pavidalu. Teorinės minties ir politinių nacionalinės valstybės interesų sąauga Z.Baumano darbuose yra vadinama moderniomis jungtuvėmis. Jomis buvo siekiama įteisinti nacionalinės valstybės, visuomenės kaip vienintelės galimos socialinės/kognityvinėserdvės viziją. Todėl politika pasitelkia į pagalbą universalią socializuojančią praktiką, o mokslas ją pagrindžia sukonstruotu universaliu etiniu kodeksu.

Postmodernybėje šis modernių jungtuvių scenarijus tampa neįmanomas. Absoliučius autoritetus keičia ekspertinėssistemos. Globalių procesų fone nacionalinių valstybių struktūroms oponuoja ir jas keičia neogenčių antistruktūros. Jose politinė galia decentralizuojama, politinio svorio centrai išbalansuojami. Tokiomis sąlygomis, žinoma, išyra teorijos ir politikos draugingoji vienovė. Tokią teorinės minties ir politinės praktikos takoskyrą Z.Baumanas apibūdina kaip postmodernias skyrybas. Jos atsiliepia moraliniu skurdumu, t.y. moralės reliatyvumu, moralinės praktikos sąlyginumu, ir politiniu trumparegiškumu. Pasak Z.Baumano, šiuolaikinė pilietinė valstybė neturi nei sugebėjimų, nei poreikio, nei pagaliau noro vadovauti bei administruoti. Nustoja veikę išoriniai kontrolės ir prievartos mechanizmai; veikia tik vidinė individuali savireguliacijos sistema. Visa elgesio ir veiklos korekcija yra atiduodama individualiai iniciatyvai. Politinės galios rinką visiškai tenkina tokie pokyčiai, nes jie sumažina atsakomybę už šiuos procesus ir ugdo savarankiškų vartotojų visuomenę.

Z.Baumanas suteikia unikalią galimybę patirti, kaip kinta moralumas ir kaip jis įsitvirtina moderniame ir postmoderniame socialiniame saite. Šiandien neretai paskubama ištrinti moralumą iš kasdienės žmogiškosios patirties ir tarpusavio santykių. Autorius tokias kalbas laiko nepagrįstomis, teigdamas, kad moralumas nenunyksta, o tik keičia savo apraiškas.

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

.