Dialogo prieštaravimai

Pokalbiai retai pasibaigia be pašnekovo pastabų, prieštaravimų, abejonių. Atsakant pašnekovui į jo pastabas, reikėtų atkreipti dėmesį į šiuos aspektus :

1. Stengtis ir mokytis koncentruoti savo dėmesį.

2. Tobulinti gebėjimą suprasti pašnekovą.

3. Po kiekvieno pokalbio atidžiai išanalizuoti jo eigą, gerąsias ir silpnąsias vietas, klaidas, savo ir pašnekovo elgesį.

4. Atidžiai apmąstyti savo poziciją, argumentavimo būdus ir techniką, pagalvoti, ką ir kaip buvo galima padaryti įtaigiau.

Vieną svarbiausiu reikalavimu šioje pokalbio stadijoje galima suformuluoti taip: kreipdamiesi į pokalbio partnerį, atsakydami į jo pastabas, prieštaravimus, niekada nemenkinkite jo autoriteto.

Pašnekovo poziciją visuomet reikia įvertinti pagarbiai, netgi tuomet, jeigu kai kuriais klausimais ji ir klaidinga, į pastabas geriau atsakyti lakoniškai, trumpai, bet turiningai.

Siūlomi tokie prieštaravimų būdai:

Nepasakytos pastabos. Tokios „pastabos“ atsispindi pašnekovo veide, jo judesiuose.

Atsikalbinėjimai (išsisukinėjimai). Tai iš esmės manevras išsisukti nuo pokalbio. Dažnai tai gali būti kaip signalas, jog mes neužmezgėme profesionalaus kontakto su pašnekovu.

Ironiškos pastabos. Tokiose situacijose pirmiausia reikėtų patikrinti, ar pastaba rimta, ar tik žvalgybos tikslais pasakyta. Ir vienu, ir kitu atveju „nekibkite ant kabliuko“. Galima reakcija – šmaikštus posakis, o geriausiai visai nereaguoti.

Pastaba, siekiant gauti papildomos informacijos. Vertinama pozityviai. Tai rodo, kad pokalbio partneris suinteresuotas idėja ir pokalbiu. Šioje situacijoje mūsų taktika viena – ramiai ir dalykiškai atsakyti, patenkinti pašnekovo smalsumą (kiek galima).

Bendrosios pastabos. Tai sudėtingos, labiausiai „supainiotos“ pastabos, į kurias ir atsakyti beveik nėra jokių galimybių. Tad reikėtų rimtai priimti jas, nekartoti formalių argumentų, pabandyti dar kartą apibrėžti pokalbio sritį, idėjos bei galimo sprendimo teigiamas puses. Kartais naudinga pakeisti pokalbio temą, ją papildyti.

Objektyviosios pastabos. Šioje situacijoje geriausia taktika -neprieštarauti. Pašnekovui leiskite suprasti, kad vertinate jo nuomonę, po to pasistenkite paaiškinti, kokią naudą abiem pusėms turėtu jūsų variantas.

Labai svarbu yra nustatyti patogiausią momentą, kada neutralizuoti pašnekovo pastabas. Prieštaravimo laikas gali būti įvairus: iki tol, kol pastaba dar nepasakyta; tuoj pat pasakius pastabą; vėliau; niekad.

Iki. Jeigu jaučiate, kad pašnekovas vėliau ar anksčiau pastebės jūsų idėjos silpną vietą ir gali paprieštarauti, patariame pirmiems paaiškinti, kokios gali būti pasekmės. Deilas Karnegis (Dal Karnegi) knygoje „Kaip įsigyti draugu ir daryti įtaką žmonėms“ klausia: „Ar ne lengviau pažerti priekaištus sau pačiam, negu išgirsti juos iš svetimu lūpų?“ Toliau jis rašo: „Pasakykite apie save visus bjaurius dalykus, kuriuos, jūsų manymu, turi galvoje ir ruošiasi pasakyti kitas asmuo. Pasakykite visa tai pirmas ir jis bus nuginkluotas.“

Taigi mes galime patys pasirinkti patogiausią laiką atsakyti į prieštaravimus ir laimėti laiko atsakymams apgalvoti. Svarbiausia – sustiprės pašnekovo pasitikėjimas mumis ir mūsų argumentais, kadangi jis pajus, jog nesistengiame ko nors nuslėpti ar apgauti.

Tuoj pat. Tai patogiausias laikas atsakyti į pastabas.

Vėliau. Atsakyti vėliau naudinga, jeigu „tuoj pat“ nerandama tikslaus atsakymo arba jei atsakydamas nedelsiant pakenksite pokalbio eigai. Atsakyti vėliau dar naudinga todėl, kad galima pasirinkti psichologiškai palankesnį momentą, kai atsakymas gali būti įtikinamesnis. Vėliau atsakyti galima ir tada, kai norima susilpninti priekaišto reikšmę, nes ji kalbantis silpnėja, o kartais ir visai dingsta.

Niekad. Kai kurias pastabas, priekaištus, ypač piktus, bendro pobūdžio „taktinius manevrus“, juo labiau pasakytus pokalbio pradžioje, geriau ignoruoti ir į juos neatsakyti.

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

.