Dauguma-mažuma: etniniai santykiai šiuolaikinėse valstybėse

Lietuvos teritorijoje nuo senų laikų gyvena įvairios tautos. Tačiau, kaip ir kitų pasaulio valstybių, Lietuvos etninė kompozicija nuolat kinta. 1923 metais Lietuvoje gyveno 26 tautybių atstovai. 1989 m. surašymo duomenimis, Lietuvoje buvo per 100 tautybių žmonių.

Children Eating Freshly Picked Apples

Šiais laikais praktiškai neįsivaizuojama etniniu požiūriu homogeniška valstybė. Modernioje visuomenėje kartu gyvena įvairių tautybių atstovai. Jie skiriasi tarpusavy. Visuomeninės minties bėgyje Vakaruose buvo kuriamos įvairios teorijos, siekiančios paaiškinti etninių ypatumų priežastis. Šie skirtumai buvo siejami su genetiškai nulemtomis charakteristikomis, antropologinėmis bei fizinėmis žmonių ypatybėmis, geografinėmis gyvenimo sąlygomis. Pastarųjų metų teorijos skirtumus aiškina ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis istoriškai susiklosčiusiomis gyvenimo sąlygomis. Tautiniai ypatumai nėra amžini ir absoliutūs – jie kinta istorijos bėgyje.

Tai Girl Wearing Ethnic Dress

Kalbant apie etninį bendrumą, tyrėjai siekia išskirti vieną ar kitą bruožą, kuris leistų apibūdinti etninę grupę ir atskirti ją nuo kitų. Vienas tokių bruožų – tai psichinės sandaros bendrumas, pasireiškiantis per bendrą kultūrą, kuris dažnai įvardijamas kaip nacionalinis charakteris. Nacionalinis charakteris – tai lyg tipiškų tautinių bruožų fiksavimas. Jis nėra tautą sudarančių individų charakteristikų suma. Nacionalinio charakterio bruožai pasireiškia per grupę, o ne atskirus individus. Šių tipiškų bruožų negalima absoliutinti, kadangi realioje visuomenėje grupėse persipyna nacionaliniai ir socialiniai bruožai. Be to, kiekvienas bruožas, tipiškas tam tikrai tautai, negali būti apibrėžtas kaip griežtai būdingas tik jai, nes kiekvienas jų yra bendras visiems žmonėms. Todėl galima kalbėti ne apie tipiškų bruožų rinkinį, o apie tam tikro bruožo išreikštumo lygį, jo pasireiškimo specifiką. Tautinio charakterio pastovumas, nepaisantis socialinės aplinkos pasiketimų, yra sąlygojamas inercijos, kuri atsiranda iš kartos į kartą perduodamos patirties dėka.

Kiti bruožai, kuriais bandoma apibūdinti etninę grupę – tai temperamentas ir gabumai. Šios charakteristikos gana problematiškos. Konkrečios tautos negalime sieti su vienu temperamento tipu – galima kalbėti tik apie tautoje vyraujančių temperamento tipų derinį. Gabumų tyrimai nėra patikimi: tiriant gabumus, yra naudojami europietiška tradicija paremti testai. Jie negali atskleisti skirtingų kultūrų specifikos. Pasak UNESCO, “Protinų gabumų testai neleidžia atskirti to, kas nulemta įgimtų gabumų, nuo to, kas yra aplinkos, mokymo ir auklėjimo rezultatas. Tyrimai parodė, kad esant vienodoms galimybėms realizuoti savo potencialą, vidutiniai kiekvienos etninės grupės narių pasiekimai yra beveik vienodi.” (7) Todėl tokie įvairių etninių grupių gabumų tyrimai neatskleidžia tikrojo grupės narių sugebėjimų lygio.

Labai reikšminga tiek individo, tiek tautos egzistavimo ir tobulėjimo dalis yra etninė savimonė. Tautų savimonės formavimosi procesas susijęs su tautų lyginimu “mes – jie”. Tautinis identitetas – tai savojo “aš” priskyrimas, susitapatinimas su tam tikra grupe. Pasak vieno didžiausių sociologijos autoritetų T. Parsonso: “Etniškumas – grupės narių identiteto arba tapatumo klausimas”. (5) Individo tautinė/etninė savimonė remiasi objektyviu individų bendrumu, ir ši savimonė reiškiasi per kultūrą. Tik galėdami dalyvauti bendrijos gyvenime kaip tikri jos nariai, individai įgyja konkrečios bendruomenės savimonę. Tautinis/etninis identitetas yra vienas svarbiausių veiksnių, vienijančių individus į grupes. Šis identitetas formuojasi, įtakojamas dviejų veiksnių: grupės įvaizdžio, kurį apie ją susidarę kitos etninės grupės, bei istorinės etninės grupės (arba tautos) patirties.

Etninis identitetas – laike kintanti kategorija. Jį įtakoja išsilavinimas, visuomenės informavimo priemonės, literatūra, šeima, draugai, politiniai ir ekonominiai interesai, socialinė konkurencija, pan. Identiteto pokyčiai stabiliose visuomenėse vyskta lėtai ir dėsningai, nestabiliose – jie greitesni ir nepastovūs. Juos nulemia ne vien kultūriniai veiksniai, bet ir visuomenės ekonominėje struktūroje vykstantys pokyčiai. Kuomet senasis etninis identitetas dėl vienokų ar kitokių priežasčių nebegali būti palaikomas, o naujasis dar nesusiformavęs, gali iškilti aštri “identiteto krizės” problema.

Young Students Sitting in Class

Etninės grupės nėra izoliuotos, jos daugiau ar mažiau sąveikauja tarpusavy. Šią sąveiką labai įtakoja vadinamieji “etniniai stereotipai”. Viena etninė grupė turi susidariusi tam tikrą kitų grupių vaizdą. Šie įvaizdžiai formuojasi vadinamojo “stereotipizacijos” proceso dėka. Pripažindami save, kaip tam tikros etninės grupės narį, mes formuojame psichinį bendrumą, besiremiantį “mes-jausmu”. “Mes-jausmas” – tai savo grupės ypatumų suvokimas, jos atskyrimas nuo kitų grupių. Kitų grupių įvaizdis labai supaprastinamas, susiaurinamas, jis formuojamas, remiantis praeityje vykusio bendravimo su ta grupe patirtimi. Šis įvaizdis ir sukuria etninį stereotipą. Stereotipas nebūtinai turi būti neigiamas, tačiau visuomet – subjektyvus. Šis stereotipas įtakoja tarpgrupinius santykius ir formuoja etnines simpatijas bei antipatijas. Konstatavus skirtumus nuo kitų grupių, dažnai pereinama prie jų vertinimo. Tokiu atveju pasireiškia etnocentrizmas – polinkis suvokti visus gyvenimo reiškinius iš “savo” etninės grupės pozicijos, laikomos etalonu. Mes vertiname kitus, žvelgdami pro savo grupės prizmę ir naudodamiesi joje priimtais kriterijais.

Mokslininkai jau seniai pastebėjo, kad etninė grupė – tai socialinė sąvoka. Priklausomybė tam tikrai etninei grupei ir praeity, ir šiandien įtakoja žmogaus visuomeninio gyvenimo patirtį. Įvarios socialinės gėrybės – turtas, prestižas, valdžia – pasiskirsto visuomenėje, priklausomai nuo individų etninės priklausomybės – tai yra, vienų tautybių atstovai turi didesnes galimybes įsigyti ir naudotis jomis, nei kiti. Kaip jau minėta, praktiškai visos šiuolaikinės valstybės yra heterogeniškos, apima ne vieną tautą. Daugumoje visuomenių viena ar kelios etninės grupės viešpatauja kitų atžvilgiu. Dažnai tokios “užgožtos” grupės įvardijamos “mažumos” terminu. Daugelio autorių nuomone, terminai “daugumos” ar “mažumos” grupė siejasi su etnine ar rasine hierarchija. “Mažumos” terminas nesiejamas su gyventojų kiekiu – kartais “mažumos” grupė skaičiumi gali viršyti kitas grupes, net ir dominuojančias etniniu požiūriu. Mažumos terminas susijęs su tam tikromis išskirtinėmis savybėmis – kalba, religija, tradicijomis – bei, atskirais atvejais, socialine priklausomybe.

Etninės mažumos formuojasi, susidūrus dviems tautoms, iš kurių viena turi galimybę dominuoti. Istoriškai mažumos dažniausiai formavosi, veikiant dviems veiksniams – vergijai ir kolonijalizmui. Kiekvienas gyventojų persikraustymas – tiek savanoriškas, tiek prievartinis – buvo tautinių mažumų formavimosi prielaida. Ir Lietuvos tautinių bendrijų formavimosi procese pagrindinis vaidmuo tenka migraciniams judėjimams. Lietuvos tautinės bendrijos tapo “daugiasluoksnėmis” struktūromis, susidariusiomis iš įvairių migracinių srautų į Lietuvą.

Pagal tarptautines konvencijas, tautinė mažuma – tai tautinė bendrija, turinti kalbą, kultūrą ir bendras tradicijas, tačiau gyvenanti ne savo tautos valstybėje. Tautinių mažumų problema – gana opus valstybės klausimas. Tai parodo tiek istorinė žmonijos patirtis, tiek įvairios tarptautinio bei nacionalinio masto konvencijos, nuostatos bei įstatymai. Po Pirmojo pasaulinio karo, pasikeitus įvairių valstybių sienoms, mažumų problema iškilo visu aštrumu. Nuo to laiko priimta daugybė įvairių konvencijų bei įsipareigojimų, siekiančių užkirsti kelią įvairaus pobūdžio problemoms, kylančios iš daugumos-mažumos santykių. Etninių mažumų teisių klausimu valstybės laikosi skirtingų pozicijų. Dalis valstybių – pvz. Vengrija, Italija, Austrija, Šiaurės Europos šalys, Nyderlandai, Lenkija, buvusi Jugoslavija – pabrėžia kolektyvines mažumų teises – tai yra, tautinės mažumos traktuojamos kaip ypatingas teises turinčios grupės. Kitų valstybių – Bulgarijos, Rumunijos, Graikijos, Belgijos, Turkijos, Prancūzijos, Didžiosios Britaijos, JAV – požiūriu, mažumoms nereikalingos kolektyvinės teisės, siūloma jas suvesti į asmens teisių klausimą. Toks požiūris suprantamas – kolektyvinės teisės suteikia galimybe tautinei mažumai pareikalauti teisės apsispręsti, ar ji nori būti tos valstybės dalis – o tai jau gresia valstybiniam stabilumui.

Svarbiausias kiekvienos valstybės interesas – užtikrinti visų visuomenės narių lojalumą valstybei. Tai galima padaryti, aktyviai traukiant mažumas į politiką, suteikiant joms teises ir laisves, arba laukiant iš mažumų, kad jos savanoriškai prisiimtų visus valstybės piliečiams keliamus reikalavimus. Valstybės siekis kurti etninškai homogenišką valstybę, skatinant įvairių etninių grupių asimiliaciją su vyraujančia kultūra, leistų ateity išspręsti lojalumo problemą, tačiau, iš kitos pusės, neatsargi, pernelyg “spaudžianti” tokio pobūdžio politika gali išprovokuoti tų grupių politinį nelojalumą, skatinti tarptautinės visuomenės pasipiktinimą. Todėl dauguma valstybių, tarp jų ir Lietuva, linksta prie integruotos, įtrauktos į visuomenės gyvenimą tautinės mažumos sampratos.

Mixed Buryat-Russian Family

Kai kurių autorių nuomone, mažumų grupės išsiskiria iš kitų visuomenės narių savo fiziniais ar kultūriniais ypatumais, ir per tai yra pasmerkti neteisingam elgesiui savo atžvilgiu. Mažumų grupės tampa prietarų objektu – apie jų narius sprendžiama remiantis stereotipiniais įsitikinimais. Mažumoms priklausantys individai dažnai susiduria su diskriminacija, kuri gali būti tiek teisiškai įtvirtinta (tarkim, afroamerikiečių teises naudotis tam tikromis paslaugomis apribojantys JAV įstatymai), tiek neformali (pvz., papročiai). Diskriminacija čia pasireiškia kaip etninės grupės tam tikrų teisių apribojimas ar visiškas atėmimas. Mažumos reakcija į dominuojančios grupės diskriminaciją gali pasireikšti skirtingai: kaip susitaikymas su tokia situacija; kaip nesutikimas su pavaldžiu statusu visuomenėje ir pastangos jį pakeisti; kaip bėgimas iš viuomenės, kontaktų su daugumos atstovais maksimalus apribojimas; arba kaip susiliejimas, supanašėjimas su dominuojančia grupe. Šiuolaikinės pasaulio valstybės daugiau ar mažiau siekia apriboti ar visai panaikinti tautinių mažumų diskriminaciją, kaip neigiamą ir smerktiną reiškinį. Tačiau netgi įstatyminiame lygmenyje panaikius jos apraiškas, diskriminacija neretai išlieka neformaliai, pasireikšdama per įpročius, nuostatas, vertybes ir panašiai.

Taigi, moderniame pasaulyje sugyvena daugybė tautų bei įvairių etninių grupių, neturinčių savo istorinės tėvynės. Beveik absoliuti dauguma pasaulio šalių yra etniniu požiūriu heterogeniškos. Etninės grupės, tautos, tautinės mažumos klausimai – reikšminga šiuolaikinio visuomenės gyvenimo dalis, tiesiogiai susijusi su socialine, teisine, politine, psichologine sfera. Etniniai santykiai, iš jų kylančios problemos bei jų sprendimo būdai – įvairių sričių specialistų užduotis.

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

.