DANIJA

VRM komisarė Eleonora Jūrienė

VU Teisės fakulteto studentė Evelina Gruzdienė

Vaikų ir jaunimo teisių užtikrinimas Lietuvoje ir Danijoje

Pastaraisiais metais aktualiausios Lietuvai problemos yra gyvenimo lygio smukimas, nusikalstamumas ir nedarbas. Vaikai ir jaunuoliai yra itin jautrūs aplinkos pokyčiams bei socialinės apsaugos ir kontrolės susilpnėjimui.

Vaikų nusikalstamumas – specifinė nusikalstamumo dalis, viena iš svarbiausių socialinių teisinių problemų, o prevencija – viena reikšmingiausių teisėsaugos užtikrinimo sričių.

1995 – 1999 m. Lietuvoje vaikų nusikaltimai sudaro 16 – 17 proc. visų atskleistų nusikaltimų, 16 – 18 proc. nusikalsta pakartotinai. Apie griežtą bausmių politiką liudija ir tokie duomenys: 1997 m. 229 vaikai atliko bausmę auklėjimo darbų kolonijoje, 1998 m. – 336, o 1999 m. – 239 vaikai. Dauguma nepilnamečių nuteisti už plėšimus ir vagystes (1999 m. – 74,5 proc.) ir tik nedidelė dalis – už sunkius nusikaltimus (1999 m. – 6 proc.).

Praktika rodo, kad kriminalinė justicija Lietuvoje yra nepajėgi susidoroti su augančiu nepilnamečių nusikalstamumu. Galiojantis Baudžiamojo proceso įstatymas nerealizuoja humaniškumo principų sulaikytų nepilnamečių atžvilgiu, su vaikais dirbantys pareigūnai neturi specialaus pedagoginio, psichologinio pasirengimo. Be to, nepilnamečiai laikomi tardymo izoliatoriuje neribotą laikotarpį, nors Baudžiamojo proceso įstatyme numatomi tam tikri apribojimai. Deja, egzistuojanti sulaikymo terminų pratęsimo praktika rodo, kad numatyti apribojimai nėra veiksmingi.

Nusikaltimų išsiaiškinimas „bet kokia kaina“ neretai pamina svarbesnes vertybes – humanizmą, teisingumą, pagarbą žmogui ir jo teisėms bei kitus teisinės valstybės principus – demokratinės valstybės egzistavimo pagrindą.

Šios ir kitos aplinkybės, nepalanki nepilnamečių socialinė situacija privertė parengti kriminalinės justicijos reformos Lietuvoje pagrindus. Svarbiausias reformos tikslas – padėti nusižengusiems nepilnamečiams integruotis į prasmingą ir pilnavertį visuomenės gyvenimą.

Visa tai buvo aptarta 1999 m. kovo mėn. Lietuvoje vykusioje konferencijoje „Vaiko teisių apsaugos garantijos Baltijos šalių teisinėse sistemose: Nepilnamečių justicija. Vaikai konflikte su įstatymu. Alternatyvos įkalinimu“, vykdant Baltijos šalių organizacijų, ginančių Žmogaus teises, bendrą projektą, finansuojamą PHARE [konsultantė – Danijos Helsinkio komiteto narė teisės mokslų daktarė Margareta Kepinska – Jakobsen, projekto vadovas – Latvijos Jungtinių Tautų asociacijos generalinis direktorius Eižens Arinš, projekto koordinatorė Lietuvoje – Lietuvos Žmogaus teisių asociacijos vicepirmininkė M.N. Bikauskienė].

Tęsiant konferencijoje aptartas temas buvo pasiūlyta susipažinti su Danijos vaikų ir jaunimo teisių apsaugos bei teisėtvarkos sistemomis ir pasisemti patirties iš valstybės, kuri labai daug dėmesio bei lėšų skiria nepilnamečių teisių apsaugai bei nusikalstamumo prevencijai.

Seminarą „Socialinės vaikų ir jaunimo teisės Danijoje“ organizavo Danijos Helsinkio komiteto narė, teisės mokslų daktarė Margareta Kepinska – Jakobsen, finansavo Danijos Užsienio reikalų ministerijos demokratijos fondas.

10 dienų trukusioje programoje dalyvavo medikai, teisininkai, žurnalistai, Vyriausybės, Policijos bei Žmogaus teisių gynimo organizacijų atstovai iš visų trijų Baltijos šalių.

Lietuvai seminare atstovavo Lietuvos Žmogaus teisių asociacijos vicepirmininkė, projekto koordinatorė Lietuvoje M.N.Bikauskienė, Valstybės konsultantė užsienio ryšių ir nevyriausybinių organizacijų klausimais R. Trakymienė, VRM Viešosios Policijos Prevencijos Tarnybos Ryšių su visuomene skyriaus komisarė E. Jūrienė, SAM Medicinos pagalbos skyriaus vyr. specialistė Motinos ir vaiko priežiūrai A. Armanavičienė, gydytojas Z. Semenovič, Universitetinės Socialinės pediatrijos ir vaikų psichiatrijos klinikos asistentė B. Diomšina, Respublikinės vaikų ligoninės Neonatologijos klinikos skyriaus vedėja A. Našliūnienė bei VU Teisės fakulteto studentė E.Gruzdienė.

Nuotraukoje: Seminaro dalyviai prie uždaro tipo įkalinimo įstaigos

dalyviai.gif (29210 bytes)

Programos tikslas – pristatyti Danijos jaunimo teisių organizavimo ir užtikrinimo mechanizmą, todėl dalyviai galėjo aplankyti įvairias institucijas: šeimos centrus, pagalbos gatvės vaikams organizaciją, pensioną prievartos aukoms, susipažinti su įkalinimo ir alternatyvioms įkalinimui įstaigoms.

Tad kaip vaikais rūpinamasi Danijoje, kas ištiesia pagalbos ranką suklydusiems ar tiesiog nelaimingiems?

Šeimos centrai – populiari Danijoje institucija, teikianti pagalbą šeimoms, auginančioms vaikus iki 18 m. amžiaus. Centrų veiklos sritis tikrai plati: nuo patarimų tėvams, kaip neprarasti emocinio ryšio su vaiku, iki pastogės suteikimo smurtą patyrusioms motinoms. Konsultaciniai šeimos centrai prie Sveikatos ir Socialinės apsaugos ministerijos dirba su vaikais, turinčiais psichologinių problemų, smurto ar prievartos aukomis. Panašaus pobūdžio institucija – šeimos namai – padeda įveikti ilgalaikę finansinę ar socialinę krizę, priglaudžia smurtą patyrusius vaikus, jų motinas, o kartais apgyvendina ir visą šeimą. Šeimos pagalbos centre gyventojai praleidžia 4-5 mėnesius, ypatingais atvejais – iki 2 metų.

Šeimos centrų prie mokyklų funkcija – padėti spręsti mokymosi bei laisvalaikio problemas. Tokie centrai išlaikomi apskrities bei savivaldybių lėšomis, todėl konsultacijos teikiamos nemokamai.

95 proc. Danijos moterų dirba ir negali skirti savo vaikams tiek laiko, kiek reikėtų, todėl platus specialių institucijų tinklas kompensuoja kontrolės ir auklėjimo spragas. Kilus įvairioms problemoms tėvai kreipiasi į specialistus, kurie pataria, kaip elgtis, suteikia reikiamą pagalbą. Visose mokyklose yra specialūs padaliniai, sudaryti iš policijos, savivaldybės bei socialinės tarnybos atstovų, kurie padeda vaikams spręsti socialines, ekonomines, psichologines problemas, organizuoja turiningą laisvalaikį, ruošia projektus prieš neigiamus visuomenės reiškinius: vandalizmą, narkotikus ir pan.

Šeimos centrai rūpinasi ir seksualinės prievartos aukomis, tačiau Danijoje yra ir specializuotas pensionas, teikiantis ilgalaikę pagalbą: čia atvažiuoja sužalotos psichikos merginos iš nedarnių šeimų bei seksualinės prievartos aukos. Tai vienintelė įstaiga šalyje, jau daugiau nei 7O metų teikianti pagalbą 14-18 metų merginoms. Deja, net ir Danijai, kur prievartos aukų skaičius nėra didelis, vienos tokio tipo įstaigos tikrai neužtenka – kartais merginos, norinčios čia patekti, turi laukti beveik metus.

Pagrindinis pensiono darbuotojų tikslas: suformuoti merginų sąmonėje naują normalios šeimos modelį, padėti suprasti tikrąsias vertybes bei įrodyti, kad jų problemos rūpi visuomenei.

Pensione merginoms sudarytos tikrai puikios gyvenimo sąlygos: vienviečiai arba dviviečiai kambariai, mokykla, skirta toms, kurios nenori lankyti bendros mokyklos miestelyje, svetainės svečių priėmimui, netgi mini grožio salonas su soliariumu; merginos mokomos įvairių buities darbų: kulinarijos, siuvimo ir pan.

Pensiono darbuotojai stengiasi, kad kiekviena nauja gyventoja pritaptų prie normalaus gyvenimo visuomenėje, todėl merginos lanko miestelio mokyklą, jei nori – dirba po pamokų, susiranda draugų. Numatytu laiku jos gali pasikviesti svečių, pačios nueiti į vietinį klubą ar kavinę. Pensione galima gyventi iki 3 metų.

Viena iš priežasčių, skatinančių paauglių nusikalstamumą – sunki šeimos padėtis, asmeninės problemos, todėl Danijoje gausu institucijų, kurios atlieka prevencinį darbą, padėdamos vaikui sunkiu laikotarpiu. Pavyzdžiui, yra specialios institucijos, teikiančios pagalbą taip vadinamiems „gatvės vaikams“: paaugliams, pabėgusiems iš namų dėl socialinių, ekonominių problemų, nuolat patiriamo smurto ir kitų asmeninių priežasčių.

Svarbiausias tokių centrų tikslas – įvairiais būdais padėti paaugliui sunkiu gyvenimo laikotarpiu:  kartais vaikui reikia ilgalaikės specialistų pagalbos, o kartais – tiesiog vietos, kur jis gali pavalgyti, nusiprausti ar, susipykus su tėvais, pagyventi keletą dienų.

Jaunimo paramos centrai, įkurti kiekvienoje apskrityje (Danijoje jų yra 14) padeda paaugliams ir jauniems žmonėms (iki 25 m.), kurie dėl tam tikrų priežasčių negali gyventi savo šeimose. Čia nukreipiami nepilnamečiai teisės pažeidėjai, pirminių stadijų narkomanai, sutrikusios psichikos jaunuoliai bei normalūs lėtesnio vystymosi žmonės, kurie, nors ir sulaukę pilnametystės, nemoka gyventi ir dirbti savarankiškai. Kiekvienai grupei taikomos tam tikros priemonės bei ilgalaikė specialistų pagalba.

Dauguma pacientų gyvena savo namuose ir dalyvauja įvairiose pagalbos programose bei 2-3 kartus per savaitę susitinka su centro konsultantais, o 15 asmenų, kuriems būtina nuolatinė specialistų priežiūra, gyvena pačiame centre. Čia jie mokosi, pagal savo poreikius praleidžia laisvalaikį, formuojami bendravimo įgūdžiai.

Praleidę centre tam tikrą laikotarpį, jaunuoliai, kuriems sunku gyventi savarankiškai, perkeliami į specialias vilas. Name gyvena 2 centro pacientai ir 2 jauni savanoriai pagalbininkai, be to, čia reguliariai lankosi centro konsultantai, kurie padeda spręsti visas problemas. Tokiu būdu pacientai pamažu pripranta prie normalaus gyvenimo ir svarbiausia – tarsi savaime integruojasi į visuomenę.

Šiai problemai – kiekvieną žmogų išmokyti gyventi tarp žmonių bei tapti visuomenės dalimi – Danijoje skiriama itin daug dėmesio.

Resocializacijos ir socialinės pagalbos centrai teikia pagalbą bedarbiams, vaikams iš nedarnių šeimų, buvusiems socialinio sektoriaus ar kalėjimo klientams, be to, atlikti alternatyvią bausmę čia atsiunčiami teisės pažeidėjai. Centro globotinių amžius 16-25 m.

Ši organizacija – paskutinė vaiko ar jaunuolio globos institucija, todėl jos uždavinys – paruošti žmogų, galbūt pripratusį prie nuolatinės paramos, savarankiškai gyventi ir dirbti.

Centro darbuotojai stengiasi pratinti savo auklėtinius prie įprasto gyvenimo ritmo: naktį miegoti, dieną mokytis ar dirbti, tvarkyti savo kambarį, tinkamai rengti – prie šios rutinos, natūralios daugeliui, buvusiems „gatvės vaikams“ ar teisės pažeidėjams įprasti nelengva.

Vaikų laisvalaikiui Danijoje skiriamas specialus dėmesys, nes, specialistų manymu, vaikas, turintis mėgiamą užsiėmimą, yra daug atsparesnis neigiamam aplinkos poveikiui. Taigi tiek mieste, tiek rajonuose ar vienkiemiuose gyvenantys jaunuoliai gali lankyti jaunimo laisvalaikio centrus.

Tokių jaunimo klubų veikla labai plati: veikia muzikos mokyklos, kompiuterių kursai, meno būreliai, dėstomos ir mokyklinės disciplinos: matematika, užsienio kalbos ir  pan. Už kai kurių papildomų kursų lankymą reikia mokėti, tačiau, jei šeimos finansinė padėtis sunki, šias išlaidas padengia savivaldybė.

Rajonuose ir vienkiemiuose gyvenantys vaikai atvežami į klubą iš karto po pamokų specialiu autobusu, kuris po užsiėmimų nuveža juos namo. Už šią paslaugą atskirai mokėti nereikia.

Jaunimo klubai, ypač jei jie yra rajonuose – mėgiama jaunimo vieta ir būtent čia vyksta visi svarbiausi jiems skirti renginiai – spektakliai, susitikimai, diskotekos, įvairūs konkursai.

Socialinėje Danijos sistemoje darbas su nepilnamečiais teisės pažeidėjais, kaip su visuomenės grupe, reikalaujančia specialaus dėmesio, užima svarbią vietą, todėl  yra parengta ir įgyvendinama nemažai įdomių šios srities projektų.

Nuotraukoje: Uždaro tipo įkalinimo įstaigos „kamera“

kamera.gif (28608 bytes)

Danijoje vaikai iki 18 m. negali būti uždaromi į kalėjimus, tačiau jiems taikomos įvairios alternatyvios bausmės – nuo apgyvendinimo uždaro tipo įstaigoje iki dalinai kontroliuojamo gyvenimo namuose.

Yra keletas valstybės išlaikomų laikinos globos namų nedideliuose miesteliuose, kuriuose nepilnamečiai teisės pažeidėjai gyvena, mokosi, laisvalaikiu meistrauja ar dirba ūkio darbus.

Populiari alternatyvi bausmė – laikinas nepilnamečio apgyvendinimas specialioje šeimoje. Šeima dirba pagal sutartį su vietos savivaldybe, gaudama atlyginimą už darbą bei lėšų globotinio išlaikymui. Šis būdas labai efektyvus, nes paauglys gyvena „tikrų“ namų sąlygomis ir tuo pačiu yra auklėjamas.

Agresyviems, ne pirmą kartą nusikaltusiems paaugliams, siekiant stipresnio poveikio, taikomos netradicinės alternatyvios bausmės. Pavyzdžiui, projektas „Laivas“: keli paaugliai kartu su auklėtojais, pedagogais bei socialiniais darbuotojais keletą mėnesių keliauja jūra. Jie neturi kur bėgti, niekas nedaro blogos įtakos. Pamažu paauglys pripranta dirbti kartu su suaugusiais, mokosi, atsisako blogų įpročių.

Nuotraukoje: komisarė L. Jūrienė stebisi uždaro tipo įkalinimo įstaigos sporto sale

sale.gif (22452 bytes)

Seminaro dalyvių aplankyta uždaro tipo perauklėjimo mokykla – griežčiausia įstaiga nuteistam ar laukiančiam nuosprendžio nepilnamečiui. Nors pagal Danijos įstatymus vaikai iki 18 m. negali būti įkalinami, vis dėl to, ši uždara mokykla panaši į kalėjimą – tiesa, labai humanišką bei šiuolaikišką. Mokykla įsikūrusi toli nuo didesnių miestų, gražioje, bet labai atokioje vietoje. Čia gyvena 8 vaikai. Kiekvienas jų turi savo kambarį; yra bendra svetainė, sporto salė, uždaras kiemas, mokymosi klasė bei dirbtuvės. Naktį kiekvieno vaiko kambarys užrakinamas.

Nustatytu laiku vaikai gali susitikti su šeimos nariais bei draugais.

Darbuotojams griežtai draudžiama panaudoti jėgą prieš mokyklos auklėtinius – jeigu jie tampa agresyvūs, kviečiama policija. Vaiką galima sulaikyti tik tada, kai jis bando susižaloti ar pavojingai elgiasi. Po kiekvieno tokio incidento darbuotojas privalo paruošti išsamią ataskaitą apie įvykį ir motyvuotai paaiškinti savo veiksmus .

Įsigaliojus nuosprendžiui tik labai agresyvūs ar sunkų nusikaltimą padarę nepilnamečiai lieka uždaro tipo įstaigose – kitiems paprastai taikomos lengvesnės alternatyvios bausmės.

Nesunku pastebėti, kad Danijos teisėsauga į nepilnamečius nusikaltėlius žiūri atlaidžiai, stengiamasi išsiaiškinti visus nusikaltimo padarymo motyvus ir pašalinti jį įtakojusias sąlygas. Šioje sistemoje svarbiausia – ne teisti, bet bandyti suprasti bei padėti.

Nepilnamečių problemos, socialinės ir ekonominės teisės bei jų garantijos – prioritetinė Danijos vidaus politikos dalis, todėl šios sistemos užtikrinimui bei tobulinimui skiriama pakankamai lėšų bei specialistų.

Suprantama, Danijos socialinės apsaugos sistema taip pat nėra tobula – galbūt dėl labai užimtų tėvų vaikai ir jaučiasi šiek tiek užmiršti mokymosi įstaigose, tačiau Lietuvai, kur tiek daug apleistų vaikų, kur nusikaltę paaugliai praktiškai pasmerkiami nusikaltėlių pasauliui, tikrai yra ko pasimokyti. Norėtųsi, kad ir Lietuvos Vyriausybė bei įstatymų leidėjai prisimintų Konstitucijos nuostatas, kad šeima yra valstybės pagrindas – juk nuo to, kokias garantijas šiandien suteiksime Lietuvos vaikams, rytoj priklausys valstybės ateitis.

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *