Bausmės samprata Michel Foucault socialinėje teorijoje

Bausmės samprata Michel Foucault socialinėje teorijoje

Socialinio diskurso raidoje bausmė dažniausiai buvo nagrinėjama dviem aspektais, atspindinčiais skirtingas bausmės funkcijas: nepasekminiu/retribuciniu(consiquentalist) ir pasekminiu/deteranciniu (non-consiqeuntalist). (Duff/ Garland, 1995, Christie, 1992, Honderich, 1971) Nepasekminiais terminais traktuojama bausmė pagrindžiama kaip valstybės tinkamas atsakas į nusikaltimą. Čia naudojami tokie argumentai, kad bausmė reikalinga, nes nusikaltėlis savo tikslų siekė neleistinomis priemonėmis, nusikaltimas yra savaime blogis ir turi būti pasmerktas ir pan. Pasekminis bausmės aspektas reiškia, kad bausmės pagrindimas priklauso nuo bausmės orientacijos į nusikaltimų prevenciją.

Nors šios perspektyvos socialinės teorijos diskurso eigoje konfliktavo, buvo bandymų jas sujungti ir bausmę pagrįstiretribuciniais argumentais, o griežtą bausmės taikymo pobūdį traktuoti kaip siekį mažinti nusikaltimus, t.y. pagrįsti deterancijos argumentais. Vis dėlto ir pastarasis, sudėtinis (mixed), požiūris neišvengia teoretikų kritikos ir skatina ieškoti alternatyvių bausmės suvokimo formų. Kaip teigia Garland, pastaruoju metu penologinėje mintyje ypač išryškėjo komunikacinė bausmės samprata. Remiantis šiuo požiūriu, bausmė suvokiama kaip nusikaltėlių edukacija, reformacija siekiant, kad nusikatėlis “atgailautų, reformuotųsi ir susitaikytų su bendruomene” (Duff/Garland, 1995). Tačiau bausmės taikymas dar nereiškia, kad nuteistojo reformacija yra pasiekta. Bausmė nukreipta pirmiausia į nusikaltėlio sielą. Greičiau bausmė siekia įtikinti jį reformuotis, todėl svarbiausias yra baudimo procesas, moralinis dialogas su nusikaltėliu.

Hand Holding Prison Cell Bar

Komunikacinę bausmės sampratos atsiradimą reikėtų sieti su prancūzų filosofu Michel Foucault darbais. Pasak Clear (1994, p. 20-23), Foucault veikalas Disciplinuoti ir bausti (Foucault, 1998a) yra vienas svarbiausių penologijos ir kriminologijos srities darbų. Foucault atskleidė esminį penologinės minties posūkį pastarųjų kelių šimtmečių eigoje, kurį sąlygojo pakitęs bausmės “taikinys”– nuo nusikaltėlio kūno prie sielos. Tai galima įvardyti strateginiu pokyčiu bausmės politikoje.

Cohen (1994, p.272) mano, kad Discplinuoti ir bausti (1998) yra pirmoji knyga, kurioje Foucault pateikia galios teoriją ir “aiškiausiai apibrėžia genealoginės modernizacijos teorijos bruožus, tai yra dabartinės mūsų “karcerinės”, “ disciplinarinės”, visuomenės susiformavimą”. Modernaus kalėjimo genealogija atskleidžia galią, kuri persmelkia visą modernią visuomenę.

Bausmės, kuri Foucault teorijoje negali būti atskirta nuo galios, tyrimo metodą Foucault sieja su klausimu kaip? “norėdamas geriau suprasti, kas ir kodėl yra baudžiama, aš norėjau iškelti klausimą kaip baudžiama?” (Foucault, 1991b:75). Tai klausimas apie strategiją ir taktiką: “žinojimo genealogija turi būti analizuojama ne sąmonės tipų, suvokimo būdų ir ideologijos, bet galios taktikų ir strategijų terminais.” (Foucault, 1980, p.77)

Foucault bausmės analizė siejama su paskutiniuoju kūrybiniu etapu ir jos metu parašyta knyga Disciplinuoti ir bausti (Foucault 1975/1998). Šiame darbe atskleidžiama bausmės transformacija Prancūzijoje nuo viduramžių iki moderniųjų laikų, kuriuos Foucault sieja su XVIIIa. Darbas akcentuoja modernios bausmės susiformavimą, kuris priklausė nuo naujos galios išraiškos atsiradimo. (Foucault, 1991a, p.67).

Siekiant atskleisti bausmės koncepciją, šiame darbe buvo iškelti tokie tikslai:

(1) išanalizuoti Foucault socialinėje teorijoje bausmės stabilų, t.y. galios ir bausmės nuolatinį sąryšį nepriklausomai nuo istorinio konteksto; nustatyti galios, kaip bausmės šaltinio, esminius bruožus;

(2) išanalizuoti Foucault socialinėje teorijoje bausmės dinaminį aspektą, t.y. bausmės funkcionalią transformaciją istorijos raidoje ir modernios bausmėssusiformavimą.

I. GALIA BAUSTI

Flaming Fist

Galia, kaip bausmės analizės atramos taškas, atsispindi Foucault Disciplinuoti ir bausti tikslo apibrėžime. “Šios knygos tikslas yra parašyti moderniųjų laikų sielos ir naujosios galios teisti istoriją; genealogiškai ištirti dabartinį teisminį-mokslinį kompleksą, iš kurios galia bausti semiasi jėgų” (Foucault, 1998a, p.31). Todėl siekiant suvokti bausmės sampratos daugialypumą, reikia susipažinti su Foucault galios koncepcija.

Apie 1971-72 m. Foucault pasiūlo performuluoti galios analizę. “Galios santykiai yra “priešiškame jėgų išsidėstyme <…> patogumo dėlei, aš tai pavadinsiu Nietzsche hipoteze” (Foucault, 1997, XV). Galia turi būti suvokta kaip “jėgų ryšys”, kuris ne palaiko ar reprodukuoja ekonominius santykius, bet veikia virš jų. (Foucault, 1980, p.89).

Foucault koncepcijoje, galios interpretaciją galima įvardyti galios diskursu. Diskurso svarba išryškėja konkrečios bausmės sampratos dominavimo tam tikru istoriniu laikotarpiu. Galima pastebėti, kad Foucault moderniuosius laikus sieja su savaiminiu disciplinarinio diskurso užgimimu, kuris sutampa su baudžiamojo įkalinimo, kaip plačiausiai taikomos bausmės, paplitimu. Iki-modernieji laikai, t.y. viduramžiai ir reformacijos laikotarpiai, siejami su juridiniugalios diskursu. Foucault tikslas – moderniuosius laikus, moderniąją bausmę aiškinti disciplinariniu, o ne juridiniu diskursu. Todėl Foucault pateikia metodologines galios analizės taisykles (Foucault, 1980, p.95-102): (1) analizuoti ne centralizuotą galios formą, o technikas; (2) analizuoti ne galios motyvus, bet subjektų konstrukciją; (3) analizuoti galią, kaip persismelkusią visame socialiniame kūne, o ne sukoncentruotą valdovo rankose; (4) analizuoti galią ne makro (valstybės), bet mikro lygiu; (4) analizuoti galios santykį su žinojimu.

Foucault kritikuoja juridinę, negatyvią galios interpretaciją ir siūlo techninės ir strateginės galios alternatyvą. Nauja, pozityvi galios išraiška atskleidžiama veikaluose Disciplinuoti ir bausti (1998), The History of Sexuality (1979). Foucault teigia, kad galia, suvokta pagal juridinį modelį palieka nuošaly “nesuskaičiuojamų kiekį galios tinklų, esančių ne valstybės įtakos sferoje” (Foucault, 1980, p.122). Todėl vienas esminių Foucault tikslų yra juridinio galios aiškinimo, kuris vis dar dominuoja mūsų mąstyme, paneigimas ir disciplinarinio, t.y. išvengiančios teisinių terminų, pristatymas: “Mes privalome pabėgti nuo riboto juridinio suvereno ir valstybės institucijų lauko, ir vietoj jo, analizuojant galią, remtis dominavimo technikomis ir taktikomis” (Foucault, 1980, p.102). Anot Best, Foucault “siekia teorijoje “nukirsti karaliaus galvą” genealogine giljotina” (Best, 1991, p.49).

1.1. Juridinis diskursas.

Analizuodamas bausmės transformaciją nuo viduramžių iki modernybės užgimimo, kuris siejamas su XVIIIa., Foucault didelį dėmesį skiria skirtingoms galios išraiškoms, kurios formuojamos skirtingų galios technologijų. Foucault išskirti analizuojami istoriniai laikotarpiai atitinka skirtingus galios tipus: viduramžius – monarchinė galia, švietimo laikotarpį – suvereno galia ir moderniųjį periodą lemia disciplinarinė galia. Juridinis ir disciplinarinis galios dikursai yra akivaizdūs istorinėje perspektyvoje.

Monarchinę ir suvereno galios tipus Foucault įvardija juridine galios koncepcija (Foucault, 1980, 88), tai reiškia, kad abi galios išraiškos, yra juridinio diskurso rėmuose. Valdovas suvokiamas kaip monarchas ar visuomenine sutartimi įkurtas suverenas. Tačiau Foucault, prieštaraudamas visuomeninės sutarties koncepcijai, kritkuoja XVIIa. anglų filosofo T.Hobbes idėjas (Leviathan).

Detail Showing Head of a King from Sculptural Program of York Minster

Remiantis Foucault, juridiniame diskurse galia yra suvokiama kaip negatyvi (1). Tradiciškai galia buvo apibrėžiama negatyviais terminais; ji buvo laikoma esminiu juridiniu mechanizmu, kuris buvo ribojantis, kliudantis, draudžiantis, cenzūruojantis. Suvereno vaidmuo – “turėti galios pasakyti ne” (Sarup, 1993, p.75) Galia represyvi, “keistai apribojanti”, neturinti daug šaltinių, monotoniška. Vienintelę jėgą, kurią ji turi, yra negatyvaus pobūdžio. Galia nustato ribas. Visuomeninė sutartis taip pat išreiškia negatyvumą: individas turi laisvės veikti tik tiek, kiek nedraudžia įstatymai. Galia bausti suvokiama kaip valdovo kerštas, priešo nugalėjimas, kūno kankinimas. Tokia galia yra centralizuota (2). Monarchinė suverenumo forma suteikdavo valdovui “sukrečiančią, neribotą, asmeninę, savavališką ir netolydžią” galią (Foucault, 1998a, p.107). Akcentuojamas klausimas, kas turi galią, koks yra valdovo tikslas. (Foucault, 1998a, p.97) Teisė bausti remiasi suverenia galia (Foucault, 1998a, p.46) Galia bausti yra sukoncentruota tik valdovo asmenyje: Ji neįsilieja į galios vykdymo įrankius. Pvz., budelis, tebūdamas valdovo įrankiu, neturėjo valdovo galios. (Foucault, 1998a, p.65) Valdovas perleido galią teisti teismams, bet “pats jos neatsisakė” (Foucault, 1998a, p.66). Toks galios centralizuotumas akcentuoja jos simetriškumą (3). Akivaizdu, kad galia veikia per simetriškai išsidėsčiusius polius: “suverenas – subjektas” arba nusikaltimo atveju, “suverenas – nusikaltėlis”. Toks santykis tolygus “galios perviršiui – galios trūkumui”. Galios krypties vienpusiškumas kyla iš jos susikoncentravimo tik valdovo rankose. Subordinuoti neturi daug erdvės savo veiksmas: “tamsiausiame politinio lauko kampe iškyla nuteistojo figūra, simetriškai atvirkščia karaliaus figūrai” (Foucault, 1998a, p.38) Aukščiausieji visuomenės sluoksniai veikia žemiausius (Foucault, 1980, p.103). Juridiniame diskurse apibrėžta galia yra visada stabili (4) Akcentuojamas individų paklusnumo aspektas. Galios tėkmė iš aukščiausiųjų sluoksnių pasižymi stabilumu. Tai yra susiję ir su galios kaip nuosavybės statusu. Nuosavybės įsigijimas ir jos išlaikymas šiuo požiūriu yra nekintantis. Galia bausti išlieka valdovo privilegija. Galia yra iracionali (5). Galia pasižymi neracionaliu apskaičiavimu: suvereni galia įstengė “suimti mažą nusikaltėlių proporciją” ir tokia “galios forma buvo per brangi palyginus su jos rezultatais” (Foucault, 1980, p.155). Nors švietimo laikotarpiu, bausmė racionalėja, tačiau Foucault jos absoliučiai racionalia nevadina. Galia apibrėžiama kaip juridinė (6), nes jos formą veikia tik juridinis diskursas. Todėl tokio pobūdžio galia akcentuoja legitimacijos, valdžios pagrindimo problemas. Foucault mano, kad juridinis galios konceptualizavimas yra nepakankama aiškinimo sistema, kadangi ji atskleidžiama kaip siauras galios modalumas, sukoncentruotas ties valdžia.

Apibendrinant galima teigti, kad Foucault, nors ir pastebi, kad juridinis galios aiškinimas ilgą laiką buvo vyraujantis, tačiau jo požiūris tokios aiškinimo sistemos atžvilgiu yra kritinis, traktuojantis galią negatyviais terminais ir akcentuojantis jos negebėjimą aprėpti visas galios problemas.Kaip alternatyvą Foucault iškelia disciplinarinį galios diskursą.

1.2. Disciplinarinis diskursas

Postcard of West Point Cadet Regimental Staff

Disciplina egzistavo jau antikoje, bet disciplinarinis diskursas tapo Vakarų visuomenėje visuotinas nuo XVIII a. ir XIX a. sandūros, t.y. nuo modernybės, anot Foucault, užgimimo. Disciplinarinė galios interpretacija yra nesutaikoma su suvereno ryšiais. Disciplinariniais terminais suvokiama galia yra “suvereno teorijos mechanizmo antitezė”.(Cohen, 1994, 260)

Foucault siūlo galią analizuoti remiantis ne suverenu, valstybės aparatu ir ideologijomis, bet dominavimu ir materialiomis galios formomis, strateginiais aparatais. (Foucault, 1980, p.102). Tokia galios analizė atskleidžiama Disciplinuoti ir bausti (1998), Power/Knowledge (1980), The History of Sexuality I tome (1979). Galią galima apibūdinti kaip pozityvią (1) . Ji veikia ne per draudimą ar neigimą, o per kontrolės, rūšiavimo, priežiūros technologijas, kurios yra produktyvios, naujus diskursus, žinojimą ir tiesą, naujas individų ar subjektų rūšis. Veikale Disciplinuoti ir bausti galia siekia įdiegti įgūdžius individui, kad jis galėtų kontroliuoti save, veikti išvien su kitais individais. Nors galia turi represyvių elementų, Foucault teigia, kad ji neturi būti laikoma represyvaus ar negatvaus pobūdžio. Galia siekia ne tik apriboti subordinuotus, bet ir išplėsti jų sugebėjimus: “ Baudimo priemonės nėra tik “negatyvūs” mechanizmai, kuriais pažabojama, sukliudoma, pašalinama, panaikinama; … jų poveikis turi daugybę pozityvių ir naudingų pusių’ (Foucault, 1998a, p.33) Galios mechanizmai, pradėjo būti taikomi nuo to momento, kai buvo suvoktas politinis ir ekonominis naudingumas buržuazijai. (Sarup, 1993, p.76) Galia yra dispersiška (2). Foucault neigia galios lokalizaciją struktūros ar institucijos centre – ji paplitusi socialiniame kūne: “galia yra lokalizuota ne valstybės aparate; visuomenėje niekas nepasikeis, jeigu galios mechanizmai, esantys labiau kasdieninio lygio ir funkcionuojantys valstybės aparato išorėje, apačioje ir greta, taip pat nebus pakeisti” (Foucault, 1980, p.60). Galia lokalizuota ne virš socialinių santykių, bet yra juose integruota. Walzer teigia, kad “Foucault galima traktuoti kaip pliuralistą ir neapsirikti – jis irgi neigia centro buvimą” (Walzer, 1992, p.214). Foucault pateikiamas galios modelis yra taip pat ir asimetriškas (3). Foucault juridinę galios kocepciją pakeičia strateginiu priešiškų asimetrinių jėgų santykių modeliu. Galios santykiai yra susipynę su kitais santykiais, pvz. šeima, žinojimo santykai, seksualumas ir t.t. Galia yra visur ne todėl, kad ji viską apima, bet todėl, kad ji kyla iš visur. (Rajchman, 1985, 63). Šis nuolatinis kilimas reiškia, kad galia yra nestabili (4). Vienas iš galios nestabilumo šaltinių yra galios traktavimas ne ekonominiais terminais: galia yra ne nuosavybė ar gebėjimas, kurį galima įsigyti ar užgrobti.Galia veikia santykiuose, kurie “apibrėžia nesuskaičiuojamų daugybę susidūrimo taškų, nestabilumo šaltinių, kurių kiekvienas yra savaip konfliktiškas, maištingas ir gali bent laikinai paversti jėgų santykį” (Foucault, 1998a, p.34). Foucault teigia, kad “nei kažkam kitam pradėjus kontroliuoti valstybės aparatus nei įkūrus naujas (arba sugriovus senas) institucijas, niekas nenusistovės visiems laikams” (Foucault, 1998a, p.36-37). Kadangi galia negali egzisuoti be pasipriešinimo, ji nuolat kinta. Individus, pasipriešinančius galiai, Foucault traktuoja kaip laisvus. Teiginys, kad galios panaudojimas reikalauja jos subjektų laisvės, reiškia, kad galios naudojimo efektyvumas nereikalauja panaikinti laisvės. Priešingai, jei nebūtų galimybės pasipriešinti, nebūtų galios ryšių. Be to, galios subjektai gali paveikti patys kitų veiksmus, dėl to, galia yra nestabili, grįžtamojo pobūdžio. Tai “strateginiai žaidimai tarp laisvių” (Rajchman, 1985, p.61). Todėl galia apibūdinama kaip karinė padėtis stovis: “gili strateginė konfigūracija, kurio paviršius buvo dispersiškas skirtingose Prancūzijos institucijose; jos tikslas – pagaminti “kriminalinį asmenį”, kuriuo remtųsi visa įkalinimo sistema ir visi visuomenės “galios laukai”.Tai neherojinis karas, kurio dalyviai – vietiniai technokratai, lokalizuoti įvairiose institucijose, o jų projektai tapo strateginiai ir neatstovauja nė vienos grupės interesams.” (Rajchman, 1985, p.62) Užgimusi kartu su modernybe, taigi ir su industriniais, demografiniais ir kt. pokyčiais, galia tampa racionali (5). Taip traktuojama galia bausti yra tikslinga, nesubjektyvi, besiremianti apskaičiavimu, išliekanti anonimiška, bet persismelkianti į kiekvieną individą priežiūros būdu. Galia veikia nuolatos minimaliomis sąnaudomis. Foucault, apibūdindamas galią kaip racionalią, turėjo omenyje ideologinio atspalvio atmetimą. Jo nuomone, galia mus veikia labiau tiesioginiais ir konkrečiais būdais negu neracionaliais įsitikinimais (Rajchman, 1985, p.85-88). Foucault teigia, kad kalėjimų, kaip ir ligoninių, beprotnamių ar kitų disciplinarinių institucijų racionalios schemos negali būti atskleistos tik istorine retrospektyva. Foucault teigia, kad stengėsi ”parodyti, kad įkalinimo racionalumas nebuvo interesų (internalizacija turėjo būti paprasčiausias ir pigiausias sprendimas) tiesioginių apskaičiavimų rezultatas, bet jis kilo iš visos žmogaus treniravimo elgesio priežiūros, socialinio kūno elementų indivdualizacijos technologijų” (Foucault, 1980, p.80). Be to, galios veikimas nebeaiškinamas teisiniu diskursu,- jį pakeičia „normalizavimas“ (6), taigi, jog galia yra aiškinama kitų disciplinarių, tokių kaip sociologija, kriminologija ir kt., diskursu.

Apibendrinant galima teigti, kad Foucault, pasiūlydamas disciplinarinę galios koncepciją, galią apibrėžia teigiamais terminais, suvokia ją kaip kūrybišką, dinamišką, neapibrėžtą ir galinčią paaiškinti dabartinį galios reiškimosi būdą. Remiantis šiuo aiškinimu, galios negalima atskirti nuo žinojimo ir tiesos. Tai vienu metu veikiantys, tarpusavyje priklausomi procesai.

1.3. Kriminologinis žinojimas/ Tiesa

Heads

Išskyrus esminius disciplinarinio diskurso galios bruožus, reikia pažymėti, kad Foucault galią sieja su žinojimu, priešingai teorijoms, kurios laiko žinojimą neutraliu ir objektyviu (pozityvizmas) ar emancipuojančiu (marksizmas) dalyku. Nors Nietzsche taip pat siejo galią su žinojimu, tačiau šis santykis buvo apibrėžtas vienpusiška priklausomybe, t.y. žinojimas, funkcionuojantis kaip galios instrumentas. Foucault galią ir žinojimą sieja abišaliais, susipynusiais ryšiais. “Galia ir žinojimas vienas kitą implikuoja” (Foucault, 1998a, p.37). Sarup teigia, kad “be abejonės, abipusė galios ir žinojimo (puovoir-savoir) priklausomybė buvo Foucault vėlesniųjų darbų strateginis atramos taškas (Sarup, 1993, p.73).

Ta pati struktūra galioja ir kalbant apie kriminologinį žinojimą ir nusikaltėlį, kaip tokio žinojimo subjektą. Galia bausti visada reikalauja žinojimo (kriminologinio, medicininio, psichologinio ir kt.) apie nusikaltėlį. Bausmės nesekmė gali būti nulemta nepakankamo kriminologinio žinojimo, kuris sąlygoja efektyvesnes galios bausti technikas. Pakitusi galia bausti sukelia pokyčius kriminologiniame diskurse. “Atsiradusios galios kontekste, per eliminavimo, įkalinimo, priežiūros ir objektyvizacijos praktikas ir technologijas, tokios disciplinos kaip psichiatrija, sociologija ir kriminologija, prisideda prie galios naujų technikų raidos” (Best, 1991, p.50).

Remiantis Foucault, žinojimas gali būti prilygintas diskursui, kuris savo ruožtu yra glaudžiai susijęs su tiesa. Tiesos sąvoka svarbi Foucault bausmės analizei, kadangi tiesos–galios santykis yra “visų baudžiamųjų mechanizmų šerdis” (Foucault, 1998a, p.68). Vartodamas tiesos sąvoką, Foucault neturi galvoje “tiesų ir faktų rinkinį, „kuriuo remiantis tiesa atskiriama nuo klaidos ir specifiniai galios efektai yra priskirti tiesai“. (Foucault, 1980, p.132). Kiekviena visuomenė turi savo tiesos režimą, “tai reiškia, diskursų tipus, kurie priima ir leidžia funkcionuoti kaip tiesai; mechanizmus ir institucijas, kurios gali atskirti tiesos ir netiesos teiginius; technikas ir procedūras, suteikiančias vertę tiesos įsigalėjimui; statusą atsakingų už tai, kas laikoma tiesa’ (Foucault, 1980, p.131). Kaip teigia Foucault, jo “bendra tema yra ne visuomenė, bet tiesos ir netiesos diskursas“ (Foucault, 1980, p.82)

Foucault neigia, kad tiesa yra nulemta ideologijos – greičiau ji yra sukuriama iš socio-ekonominio konteksto. Tiesa suderina gana prieštaringas idėjas – tiesos reliatyvumą ir universalumą. Reliatyvumas traktuojamas kaip kiekvieno diskurso savrankiškas tiesos apibrėžimas, tačiau diskurso viduje tiesa yra universali.

Tiesa su galia susijusi abišaliais ryšiais: galia gamina ir palaiko tiesą, o tiesa didina galią.. Galia pirma yra suvokiama kaip jėgų ryšys: ji veikia per glaudų santykį su tiesos diskursu ir per tiesos gamybą.

Nors Foucault išskiria juridinį ir disciplinį galios diskursus, tačiau jis mano, kad dabartinėje Vakarų visuomenėje negalima teigti, kad dominuoja tik vienas jų. Juridinė galios samprata, grindžiama teisiniais argumentais, yra vis dar patraukli, nors ir nepaaiškinanti galios įvairumo, kurį galėtų atskleisti disciplinarinė galia, esanti už teisinio diskurso ribų. Moderni visuomenė yra apibūdinama, viena vertus, teisiniu diskursu, kita vertus, – disciplinaria prievarta, kurios “tikslas garantuoti ‘sukibimą’ tame pačiame socialiniame kūne”.(Cohen, 1994, p.268). Tai akivaizdu ir bausmės praktikoje. Pvz., šiais laikais yra visuomenių, kuriose mirties bausmė taikoma greta kalėjimų praktikos. Foucault tai aiškintų kaip juridinės galios išraišką. Tačiau, stebint bendrą pasaulinę mirties bausmės panaikinimo, jos pakeitimo į baudžiamąjį įkalinimą tendenciją, Foucault tai įvardytų kaip disciplinarinio diskurso išplitimą ir juridinio susilpnėjimą.”Diskursus turime laikyti netolydžiomis praktikomis, kurios ne tik susikerta, o kartais egzistuoja greta, bet ir ignoruoja arba išstumia viena kitą” (Foucault, 1998b, p.35).

Susipažinus su  galios, kaip bausmės šaltinio, esminiais bruožais, reikia išanalizuoti Foucault socialinėje teorijoje bausmės dinaminį aspektą, t.y. bausmės funkcionalią transformaciją istorijos raidoje ir modernios bausmėssusiformavimą.

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

.