Šių svarstymų pradinis teiginys toks – Norvegija yra taiki šalis, turinti taikią sostinę. Palyginti su kitais Vakarų Europos miestais, joje nusikaltimų lygis žemas. Daugumą Norvegijoje besilankančių žmonių šokiruoja tvarkingumas. Kaip kartą pastebėjo vienas svečias iš Estijos, „visur taip švaru“. Labai teisingas pastebėjimas. Norvegija yra švari šalis: tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.

Kaip minėta, Oslą apibūdina taika ir tvarka, tačiau kaip ta tvarka atrodo? Vėliau bus bandoma apžvelgti Pabaltijo situaciją ir bent apytikriai palyginti.

1999 m. Oslo policijai pranešti nusikaltimai

Smurtiniai nusikaltimai prieš asmenį	2 420	4,9/1000**
Užpuolimas	1 664	3,4/1000
Sunkaus kūno sužalojimo padarymas	682	1,4/1000
Tyčinis kūno sužalojimas	14
Netyčinis kūno sužalojimas	5
Tyčinis nužudymas	25
Žmogžudystė	9
Netyčinis nužudymas	6
Kiti pasikėsinimai į gyvybę, kūną ir sveikatą	15
Visi smurtiniai nusikaltimai*	4126	8,3/1000
Šantažas ir plėšimas	1063	2,1/1000
Šantažas	29
Plėšimas	753	1,5/1000
Plėšimas sunkinančiomis aplinkybėmis	250	0,5/1000
Įvairūs šantažo ir plėšimo tipai	31

Šaltinis: http://www.ssb.no/emner/03/05/lovbrudda/tab-2000-02-17-02.html. Šie visos šalies duomenys iki 1997 metų anglų kalba pateikti: Official statistics of Norway, Crime statistics 1997, table 4. ** Procentas nuo 497 110 gyventojų populiacijos.

Smurtiniai nusikaltimai prieš asmenį, arba tiesiog „smurtas“. 1999 metais Osle buvo užfiksuota 2420 tokių pažeidimų – tai sudaro 4,87 pažeidimo 1000 gyventojų. Ninos Jon 1995 m. atlikto policijoje užregistruotų nusikaltimų tyrimo, tiksliai pavadinto „Už kriminalinės statistikos stulpelių“ (”Behind the columns of the criminal statistics“), duomenimis, apie 70 % praneštų pažeidimų buvo smurtas viešose vietose. Likę 30 % pažeidimų, be abejo, įvykdyti privačioje sferoje (dažniausiai tai vyrų smurtas prieš jų partneres).

N. Jon taip pat nustatė, jog raportuose dažniausiai fiksuojamos lengvesnės smurto formos. Tai taip pat akivaizdžiai parodo pateikti skaičiai. Maždaug vienas iš keturių pranešimų yra vertinamas kaip „kūno sužalojimas“.

Be abejo, yra ir „tamsių“ skaičių – ne apie visus nusikaltimus pranešama policijai. Tai dažniausiai pasitaiko smurto privačioje sferoje atvejais. Tradiciškai moterys nelinkę pranešti apie savo vyrų smurtą, nors pastaraisiais metais šis nenoras mažėja. N. Jons tyrimas leidžia teigti, jog dažniau pranešama apie tuos privačioje sferoje įvykdytus smurtinius pažeidimus, kurie yra rimtesni ir padarę didesnę žalą, nei pranešami viešose vietose atlikti smurtiniai veiksmai.

Turbūt didžiausi „tamsūs skaičiai“ yra vargingųjų ir benamių – vadinamojo „lumpeniško proletariato“ – tarpe. Jie tampa tiek jų pačių grupės atstovų, tiek viešosios tvarkos sergėtojų aukomis.

Be „tamsių skaičių”, reikia atsižvelgti ir į kitą veiksnį. Tai, kas oficialioje statistikoje traktuojama kaip „smurtas“, iš tiesų yra teisinės sistemos išdava. Kartais Norvegijos statistika operuoja ir kitokiomis kategorijomis, sugrupuodama visus „smurtinius“ nusikaltimus. Šis rodiklis apima tokius pažeidimus, kaip padegimas, smurtas prieš pareigūną bei grasinimai. Smurtas prieš pareigūnus bei grasinimai dažniausiai susiję su viešąja sfera. Mūsų požiūriu jie svarbūs, tačiau tokiu atveju smurto lygis Osle padvigubėja – jis pasiekia 8,3 pažeidimo 100 000 gyventojų.

Atskirai reikėtų aptarti žmogžudysčių lygį. Oslo gyventojai žudo maždaug dešimtį kartų per metus. Šie skaičiai atrodo gana stabilūs, nors ir yra maži. Žudikai yra vyrai, aukos – jų žmonos. Veiksmo scena – namai, kaip ir apskritai smurto atveju.

Apibendrinant galima teigti, kad viešojoje sferoje smurto nėra daug. Atrodo, kad 8,3 nusikaltimo 1000 gyventojų lygis tinkamas kategorijai „taika ir tvarka“.

Kalbant apie apiplėšimus, situacija kitokia. 1999 metais Osle įvykdyta 1000 apiplėšimų, iš kurių ketvirtadalis – „stambūs“. Tačiau ši kategorija apima labai skirtingus pažeidimus – nuo ginkluotų bankų apiplėšimų iki tokių incidentų, kaip vaikų tarpusavio puldinėjimas. Pastaraisiais metais sugalvota nauja sąvoka – „vaikų apiplėšimai“: kai vaikai atima iš kitų vaikų pinigus, mobiliuosius telefonus ir pan., taip pat jų drabužius (jei jie brangūs ar madingi). Šie atvejai taip pat užima atitinkamą vietą statistikoje, tačiau tikrai ne didžiąją. Kiti pažeidimai – tai ir plėšimai gatvėje, vyresnių žmonių apiplėšimai jų namuose, apiplėšimai mažose parduotuvėse (populiarūs „taikiniai“ – prekybos centrai „Seven eleven“), bankų plėšimai. Didžiausiomis „aukomis“ pagal pagrobtos sumos dydį šiandien tapo inkasatoriai.

Tai reiškia, kad egzistuoja reali grėsmė būti apiplėštam. Rimčiausių plėšimų atvejais didžiausią tikimybę nukentėti turi specialiai parengtas personalas: apsaugos darbuotojai, bankų tarnautojai, mažų parduotuvių pardavėjai. Remdamasis savo asmenine patirtimi bendraujant su „gatvės žmonėmis“, teigiu, jog daugelis apiplėšimų susiję su seksu už pinigus, ypač gatvėje – daugelis merginų apvagia savo klientus. Tačiau šiuo atveju statistika duomenų nepateikia.

Kita statistinė kategorija pateikia dar vieną pavyzdį, kaip įstatymas „kuria“ nusikaltėlius. Kategorija „vagystė sunkinančiomis aplinkybėmis iš asmens viešoje vietoje“ skiriasi nuo apiplėšimų, nes jų atveju nekyla grėsmė žmogui bei yra mažesnė pavogtų daiktų vertė (oficialioje statistikoje tokios kategorijos nėra). Vis dėlto policija šiuos atvejus traktuoja kaip labai rimtus, tik „per plauką“ besiskiriančius nuo to, ką jie vadina „apiplėšimais“. 1999 metais Osle užfiksuoti 5333 tokie incidentai, tai yra, 10,7 pažeidimo 100 gyventojų. Kartu su plėšimais jie sudaro 12,2 pažeidimų 100 gyventojų.

Baltijos regionas

Remiantis M. Lehti (1998), atrodo, kad Talinas yra Pabaltijo kriminalinė sostinė. Pažvelgus į nusikaltimų statistiką, regis, jog kalbant apie „užpuolimus sunkinančiomis aplinkybėmis“ Latvijos ir Estijos situacija tokia pati – atitinkmai 23 ir 19 užpuolimų 100 000 gyventojų; tuo tarpu Lietuvoje jų įvyksta perpus mažiau (9). Kalbant apie išžaginimus, Estija vėl tampa „lydere“ – 5,5 šimtui tūkstančių gyventojų, Latvija atsilieka – 4,9, Lietuvoje – 4,5. Tas pats modelis pasikartoja kategorijoje „sunkūs smurtiniai nusikaltimai“, kur Estijos lygis yra 45, Latvijos – 35, Lietuvos – 24 (M. Lehti, 1998, 61).

Registruotų nusikaltimų lygis Baltijos valstybėse

	Estija	Latvija	Lietuva	Suomija
Plėšimai	206/100 000	40/100 000	94/100 000	42/100 000
Užpuolimai sunkinančiomis aplinkybėmis	23/100 000	19/100 000	9/100 000	40/100 000
Išžaginimai	5,5/100 000	4,9/100 000	4,5/100 000	7,4/100 000
Didelis smurtas	45/100 000	35/100 000	24/100 000	58/100 000

Šaltinis: M. Lehti, 1998.

Tačiau tiesioginis registruotų nusikaltimų lygio palyginimas gali būti pavojingas. M. Lehti išskiria kelias problemas. Jis nurodo, jog 1996 metais Estijoje buvo užregistruoti 206, Latvijoje 40, o Lietuvoje 94 plėšimai 100 000 žmonių. Pagal pačių žmonių pasakymo apie tai, kad buvo susidūrę su pažeidimu, tyrimą (self-reported study), Estijoje nuo pažeidimų yra nukentėję 3,4 % populiacijos, Latvijoje – 2,6 %. Remiantis policijos įrašais, Estijoje įvykdoma 5 kartus daugiau vagysčių nei Latvijoje (500 %); tuo tarpu pagal pačių žmonių pripažinimo buvus aukomis tyrimą, skirtumas yra 25 % (remiantis Estijos skaičiais). Vis dėlto Estija išlieka „viršuje“, po jos – Latvija.

Kiek žmonių yra buvę pažeidimų aukomis (self-reported victimization) Baltijos šalyse

Estija	Latvija	Lietuva	Suomija
Apiplėšimai	3,4%	2,6%	–	1,0%
Užpuolimai	5,5%	2,6%	2,8%	4,1%

Šaltinis: M. Lehti (1998) ir K. Aromaa (1998).

Kalbant apie žmogžudystes, modelis išlieka tas pats – Estijoje šie skaičiai didžiausi. Šiame straipsnyje nebus gilinamasi į Estijos žmogžudžių paslaptį. Galima pasakyti tik tiek, jog šie skaičiai yra labai dideli ir dar didėja.

Remiantis mums prieinama informacija, Estijoje padaroma daugiausiai su didmiesčiais susijusių registruotų nusikaltimų. Tą patį matome tyrimų duomenyse. K. Aromaa darbe apie tyrimus trijose Baltijos šalyse (K. Aromaa, 1998) pasikartoja tas pats modelis. Estija užima pirmą vietą – joje 5,5 % gyventojų pareiškė buvę nukentėję nuo užpuolimų ir grasinimų; tuo tarpu Latvijoje ir Lietuvoje šis skaičius beveik perpus mažesnis – Latvijoje jis sudaro 2,6 %, o Lietuvoje – 2,8 % (89 psl.).

Taigi bandant palyginti Norvegijos bei Estijos situaciją, iškyla begalė problemų. Tai, kas teisinga kalbant apie taiką ir tvarką Estijoje, taip pat, jei ne dar daugiau, tinka ir kitoms Baltijos sostinėms.

Kita vertus, nusikaltimų skaičių palyginimai kelia abejonių. Yra tiek daug galimų klaidų šaltinių, kad lyginimas dažnai tampa beprasmiu. Du svarbūs veiksniai – skirtingas visuomenės pasitikėjimo policija laipsnis bei privataus draudimo sistemos skirtumai. Norvegija pasižymi aukštu pasitikėjimo policija lygiu; tuo tarpu Estijoje situacija kaip tik priešinga – tai svari priežastis, kodėl nepranešama apie pažeidimus (K. Aromaa ir A. Ahven, 1999, 96). Tai ypač aktualu kalbant apie apiplėšimus bei užpuolimus, kai atitinkamai tik 34 % ir 23 % gyventojų, kurie tyrimo metu pareiškė per pastaruosius metus nukentėję nuo šių pažeidimų, apie tai pranešė policijai. Trečdalis jų kaip priežastį nurodo tai, kad pranešimas policijai „nieko neduotų“.

Tačiau dabar kalbama apie blogiausią įmanomą variantą – pažvelkime į statistiką.

Apytikris Norvegijos ir Estijos nusikaltimų lygių palyginimas

Oslas	Estija
Smurtiniai nusikaltimai prieš asmenį	2 420	4,9/1000	0,45/1000
Užpuolimas	1 664	3,4/1000
Kūno sužalojimas	682	1,4/1000	0,23/1000	0,69/1000
Nužudymas, įskaitant pasikėsinimus	36	0,07/1000	0,244/1000*	x35
Visi smurtiniai nusikaltimai	4126	8,3/1000
Šantažas, plėšimas ir „stambi vagystė“	1063	12,2/1000	2,06/1000	8,24/1000

* M. Lehti, 1998, 63.

Estijos skaičiai apima visą šalį, tuo tarpu Norvegijoje liečia tik Oslą. Čia slypi santykio įvertinimo netikslumas, nors, iš kitos pusės, Estija yra labiau urbanizuota šalis nei Norvegija.

Šiuo atveju pasirinktas „nuosaikus“ Norvegijos nusikaltimų statistikos variantas, palyginti su „rimtu smurtu“. Tačiau vis vien Osle dešimt kartų aukštesnis nusikaltimų lygis nei Estijoje. Taip pat susieti „užpuolimai sunkinančiomis aplinkybėmis“ su „kūno sužalojimu“. Šiuo požiūriu norvegai taip pat atrodo daug labiau linkę pulti vienas kitą.

Regis, jog estai žudo 35 kartus dažniau, nei tą daro norvegai. Straipsnyje remiamasi M. Lehti (1998) – jis daro išvadą, jog eksponentiškas žmogžudysčių augimas susijęs su augančia kova tarp gaujų ir grupuočių galios pozicijų kaita. Jos nukreiptos ne prieš „pašalinius“, o yra nusikalstamo pasaulio raidos dalis. Pastebėta, jog šiuo klausimu autorių nuomonės skiriasi. Bet kokiu atveju, žmogžudysčių lygis yra didžiulis, palyginti su Norvegijos standartais.

Apiplėšimų lygis Estijoje atitinka Norvegijos situaciją, jei ir vėl ją papildome ”self-reported” tyrimo duomenimis. Ypač jei neįtraukiame „stambių vagysčių“ iš norvegų statistikos. Iš kitos pusės, skaičiai akivaizdžiai sutirština situacijos spalvas.

Galėtume net padauginti Estijos nusikaltimų skaičių iš dešimties, kad kompensuotume galimus „tamsius skaičius“ bei estų nenorą pranešti apie nukentėjimą nuo pažeidėjų. Estijos nusikaltimų lygis net ir tuo atveju nebūtų neįprastai aukštas, palyginti su ta Oslo realybe, kurią jau įvardinome kaip „taikią“. Atsižvelgiant į straipsnio pradžioje pateiktą įvadinį klausimą, išvada tokia: Baltijos sostinės nėra kriminalinių mūšių laukai.

Tačiau nusikaltimų problema egzistuoja. Nusikaltimas egzistuoja ir viešose vietose. Kita vertus, galima daryti išvadą, kad pasikartoja tas pats modelis. Estija – Baltijos šalis, kurioje įvykdoma daugiausia nusikaltimų, – neišsiskiria palyginti su Norvegijos skaičiais. Net jei remtumėmės pačia „draugiškiausia“ šių skaičių interpretacija. Tai kaip čia atsitinka, kad Pabaltijyje įkalintų asmenų yra 6-8 kartus daugiau nei Norvegijoje? (N. Christie, 2000)