Anarchizmas ir feminizmas: amor libre samprata

Straipsnis parašytas anglų kalba

1.Įvadas

Šio darbo tikslas – išanalizuoti, kaip anarchizmas apibūdina meilę, seksą, šeimą, motinystę bei santuoką santykyje su moterimi. Pagrinde aš analizuosiu ispanų anarchizmą nuo1880-90m. iki Pilietinio karo (1936-1939) ir Enma Goldman idėjas. Analizuosiu ne tik anarchistinę teoriją, bet taipogi ir kasdienines praktikas. Aš argumentuosiu, jog libertarizmas konceptualizavo seksualumą ir šeimą šiuolaikine prasme.

2. Amor libre.(1)

Amor libre koncepcija reiškia seksualinių santykių lygybę ir laisvę tiek vyrmas, tiek moterims (2). Tačiau tai nereiškia netvarkingumo ar palaidumo, kaip yra linkę manyti konservatyvūs visuomenės sluoksniai.

Laisvė apima du aspektus. Pirma, vyrų nuosavybės teisės savo žmonų atžvilgiu nebuvimas. Antra, santykių laisvumas.

Lygybė gali būti pasiekta išlaisvinant moteris nuo baimės ir kaltės jausmų seksualiniuose santykiuose.Sąmoningos motinystės svarba taipogi turi būti pabrėžta (žiūrėti 4-tą aspektą). Tokiu būdu, pabrėžiama kontracepcijos nauda.

Enma Goldman (3) pabrėžė, kad moterys atliko pirmapradįvaidmenį per savo išsilaisvinimą. Svarbus buvo vidinių tironų (sąmonės barjerų) panaikinimas.Todėl ji karštai gynė moterų seksualinę laisvę. Moterų nepriklausomybė „privalo kilti iš ir per pačią moterį. Pirma, įtvirtinant save kaip asmenybę, o ne kaip sekso reikmenį. Antra, neigiant bet kurio teisę į jos kūną, neigiant buvimą Dievo, valstybės, vyro, šeimos ir t.t. tarnu“ (Rowbotham, 1992: 157).

Goldman teigė, kad sekso tema susidūrė su paplitusiu puritanizmu, bet taip pat turėjo oponentų tarp anarchizmo šalininkų. Pavyzdžiui, Kropotkin seksą laikė atsitraukimu nuo tikrai svarbių dalykų. Tačiau Goldman požiūriu seksas yra kūrybinės energijos šaltinis, ir ji kritikavo seksualinę priespaudą. Moterys turėjo atrasti malonumą sekse ne būdamos objektu, bet tapdamos aktyviu subjektu.

Ispanijoje anarchistų diskursas apie seksualumą tapo Nauja seksualumo morale (Nueva Moral Sexual). Ji buvo sutelkta ties tradicinės seksualinės moralės, kuri buvo laikoma represyvia ir naikinančia, neigimo. Nauja moralė skatino ne tik revoliucingą pokytį, paremtą laisve ir lygybe, bet taip pat konceptualizavo tokias seksualumo temas kaip eugenikalytinis švietimas, prostitucijos uždraudimas, sugyvenimas, skyrybosgimstamumo kontrolė, ar religinės sekso interpretacijos neigimas. Be to, tai buvo susieta su alternatyviais gyvenimo būdais, tokiais kaip natūrizmas, vegetarizmas ar nudizmas.

3. Amor libre ir sąmoninga motinystė

Anarchistinis judėjimas atkreipė dėmesį į laisvą ir sąmoningą motinystę, kuri buvo absoliučiai susieta suamor libre. Faktiškai anarchistai nesiejo sekso ir reprodukcijos (suprantamos kaip malonumas ir prokreacija). Tokiu būdu, žmonių seksualumas galėjo nutraukti reprodukcijos grandines. Tai yra taipogi ir būdas, kuriuo siekiama, jog palikuonių gimdymas priklausytų nuo žmonių noro.

Gimstamumo kontrolė buvo priemonė siekiant šių tikslų. Dėl šios priežasties, anarchistai buvo vadinami „neo-maltusiečiais“ ir oponavo Marx’ui ir Engels’ui, kurie pasisakė prieš gimstamumo kontrolę (jie buvo daugiau prieš Malthusą, nei kad turėjo adekvačią poziciją)

Prancūzų anarchizmas turėjo aiškų slengą – „La Maternité est Libre“, kuris aiškiai nurodė, kad „seksas ir reprodukcija nėra neišvengiamai susieti“ (Rowbotham, 1992: 157). Tai nesusieta su vyrais, todėl kontracepcija ir abortai buvo būtini moterims, kad jos tenkintųsi seksu.

Goldman buvo viena svarbiausių aktyvisčių kontracepcijos plėtros visuomenėje atžvilgiu. Kartu su Ben Reitman (jos gyvenimo vyru, nors ji turėjo ir keletą meilužių) ji skatino naudoti kontracepcijos priemones. Tai buvo iššūkis Comstock aktui, draudžiančiam kontracepcijos priemones, ir geras anarchistų tiesioginio veiksmo pavyzdys.Dėl šios priežasties ji buvo įkalinta, ir Margaret Anderson galėjo tvirtinti, kad Goldman buvo įkalinta dėl pasakymo, kad „moterys visada privalo užčiaupti savo burnas ir atidaryti savo įsčias“ (Rowbotham, 1992: 157).

Kita vertus, gimstamumo kontrolė galėjo būti gera priemone darbo klasės kančių sumažinimui: „darbininkų klasė gali imtis tiesioginių veiksmų, atsisakydamos teikti rinkai vaikus, kurie bus išnaudojami, atsisakyti apgyvendinti žemę vergais“ (Rowbotham, 1992: 158).

Šios idėjos laikosi ispanų anarchizmas. Darbe Salud y Fuerza [Sveikata ir stiprybė], (redaguota tarp 1904 ir 1914 m.) teigiama, kad nėra svarbu dideliai visuomenei įvykdyti revoliuciją. Tai atneša tik skurdą, o badas negamina revoliucionierių.

4. Amor libre ir tradicinės santuokos bei šeimos kritika.

Tradicinė santuoka ir šeima buvo aršaus kriticizmo taikinys. Anarchizmas siekė atskleisti veidmainiavimą, glūdintį už šių institutų.

Goldman tvirtina, kad meilė ir santuoka neturi nieko bendro. Pabrėžtina, kad santuoka yra ekonominės prigimties: tai dviejų partnerių susitarimas, nuo kurio moteris pradeda priklausyti nuo vyro tiek ekonomiškai, tiek dvasiškai. Jos nuomone, santuokos institutas priverčia moterį tapti parazitu. Ji tampa neįgali gyvenimui, jos vaizduotė paralyžiuojama. Tai yra priešinga vidinei realizacijai. Be to, santuoka nustato apsaugą, tačiau tai tėra spąstai, žmogiškosios prigimties parodija.

Šiuo atžvilgiu, santuoka yra panaši į kapitalizmą, kuris, atstumdamas žmones, priverčia juos priklausomais, ir tada sukuria viešąją labdarą…

Siekdama žmogiškosios emancipacijos, ji mano, kad buržuazinės šeimos ir santuokos panaikinimas yra būtinas.

Ispanų anarchizmas laikėsi panašių pozicijų. Libertarinis darbas Los Desesperados šeimą apibrėžė kaip žmonių grupę, paremtą egoistiniais motyvais, bet veidmainingai apsidengiančią moralės skraiste.Visuomenės savanaudiška organizacija padaro užsidirbimą pragyvenimui skausmingu, ir tokiu būdu moterys ir vyrai tuokiasi vedini ne meilės, bet materialinio nesaugumo.

Kritikos centre buvo du pagrindiniai šeimos bruožai: nuosavybė ir valdžia.

Pirma, santuoka yra atsisakytina, kadangi remiasi nuosavybės padalijimu jos nariams.Šiuo atžvilgiu, monogaminė santuoka yra laikoma labiausiai prieštaraujanti individualiai nuosavybei ir yra akivaizdi vergystė. Moterų santuokinė ištikimybė yra tėvystės išsaugojimo instrumentas, kitaip sakant, tėvo nuosavybė palikuonių atžvilgiu. Tai remiasi palikimu, tai yra būdas „įamžinti nusikaltimą [nuosavybės]“(4). Tradicinė, savanaudiška santuoka buvo laikoma prostitucija.

Antra, šeima remiasi tėvo valdžia ir vidine hierarchija. Tai sąlygoja, jog vaikai yra socializuojami pasidavimo ir paklusnumo vertybių internalizavimu.

5.Išvados

Anarchistai pabrėžia, kad amor libre turėtų būti analizuojama kaip revoliucingas atsakymas į konkrečią socialinę-istorinę situaciją. Tai reiškia iššūkį tradicinėms vertybėms, alternatyvią šeimos koncepciją ir sugyvenimą (nebūtinai materializuotą santuokoje), pagrįstą laisve ir lygybe, meile ir tarpusavio pagarba. Šiais laikais tokio šeimos idealo laikosi didžioji dalis modernios visuomenės populiacijos. Tai reprezentuoja įprastą ir logišką gyvenimo kartu sampratą. Be to, anarchistų judėjimas iškėlė daugelį minčių, kurias mes dabar laikome savomis ir šiuolaikinėmis. Kontracepcinių priemonių ir sąmoningos motinystės pabrėžimas yra akivaizdūs pavyzdžiai. Šeimos, kaip autoritarizmo reprodukcinis institutas, tema buvo būtent tai, ką perėmė vėliau Frankfurto teoretikai. (pvz. Horkheimer, Adorno,…).

Libertari žmogiškojo seksualumo samprata metė iššūkį konservatyvioms ir religinėms vertybėms. Seksas buvo laikomas kūrybine jėga, energija, kuri turi būti išlaisvinta. Tačiau daugelis anarchistų seksualumą apibūdino paprasčiausiai kaip biologinį instinktą, kuris turi būti patenkintas. Tik keli jų pabrėžė seksualumo istoriškumo kategoriją, tai yra, kad seksas turi būti analizuojamas kaip socialinis-istorinis konstruktas. Tokiu būdu, jie numatė apmatus dabartiniui požiūriui į seksualumą sociologijoje.

Išnašos

1.Anarchistų judėjimas nebuvo unikalus šios koncepsijos atžvilgiu. Kiti socialiniai judėjimai kaip sufragizmas, socializmas ar komunizmas padarė nemažą įnašą į šiuos debatus. Dėl šios priežasties,aš nealizuosiu darbe šių diskusijų, tačiau tai bxtų įdomi tyrimų kryptis ateituje.

2. Diskursas apie seksualinį išsilaisvinimą telkėsi ties heteroseksualumu. Homoseksualumas buvo tabu anarchizmui, arba jis buvo paprasčiausiai neigiamas. Lesbianizmas buvo laikomas kažkuo marginaliu, nukrypimu.Tačiau Emma Goldman homoseksualumą gynė, teigdama, kad bet kuris savanoriškai atliktas sekso veiksmas dar nereiškė ydos. Be to, ji teigė, kad nei valstybė, nei bažnyčia, nei bet kas kitas turi teisę kištis esant tokiai situacijai. (Osborne, 1989).

3. Goldman buvo rusų-žydų kilmės imigrantė JAV. Ji tapo viena žinomiausių tarp anarchisčių moterų  (Rowbotham,1992: 151-152).

4. Ši citata priklauso anarchistui M. Martķnez: El comunismo conyugal o el matrimonio exogįmico. In Germinal, 1905. It appears in Alvarez Junco, 1991: 290

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *