1990-2000 metai: Lietuvos politinio elito formavimasis

1990-2000 metai: Lietuvos politinio elito formavimasis

Po socializmo žlugimo Centrinės ir Rytų Europos šalyse vyksta gilūs politiniai pokyčiai, skatinantys politinės liberalizacijos bei rinkos ekonomikos įtvirtinimą. Juos įgyvendinančios visuomenės jėgos siekia teisinės demokratinės valstybės ir pilietinės visuomenės sukūrimo. Šie aplink politinius lyderius susidarantys politiniai elitai formuojasi ilgos istorinės evoliucijos metu, auga kartu su atitinkama intelektualine kultūrine ir socialine aplinka – politine kultūra. Normalios istorinės raidos visuomenėje susidaro ne viena, bet kelios politinės kultūros: konservatizmo, liberalizmo, krikščioniškosios demokratijos, socialdemokratijos ir kitos politinės kultūros tradicijos, ugdančios ir remiančios savuosius elitus.

Lietuvoje, kaip ir kitose socializmo valdymą patyrusiose valstybėse, politinio elito formavimasis neatsiejamas nuo istorinės praeities. Komunistinės valdžios nutraukė ar deformavo nusistovėjusius valdžios ir visuomenės ryšius. Šiems valdantiems elitams buvo būdingas uždarumas, atsiribojimas nuo masių, atsitvėrimas nuo jų privilegijų užtvaromis. Valdžia buvo išoriška, centriška, neprieinama ir nepaveikiama. Komunistinė valdančioji mažuma neturėjo savo kultūrinio užnugario, kultūrinės tradicijos – ją pakeitė totalitarinė ideologija. Šiandien daugumai postkomunistinių politinių sistemų būdingas elitinis-pliuralistinis pobūdis bei silpnos raidos ir vadovavimo galimybės. Pirmiausia tai pasireiškia nepakankamu politinių elitų (tiek valdančiojo, tiek opozicinio) ir subelitų kompetentingumu bei racionalumu – šie politiniai elitai/kontrelitai paprastai neturi nei aiškaus situacijos supratimo, nei veikimo plano. Viena vertus, „importuojami“ ir bandomi taikyti tam tikri liberalūs arba neoliberalūs principai ir vertybės, kita vertus – palaikomi tradiciniai, pasenę veiklos modeliai, ir šiuo būdu politinė sistema keičiasi ne tikrosios modernizacijos ir demokratizacijos link, o tampa retrospektyvaus tradicionalizmo ir kvazimodernizacijos kombinacija.

Lietuvoje, kaip ir visose Rytų Europos šalyse, visuomenės politinės konsolidacijos, jos pažangiųjų jėgų vieta yra parlamentas. Parlamento prestižą garantuoja tai, kad jis tvirtina vyriausybę, kontroliuoja jos veiklą, taip pat tvirtina valstybės biudžetą. Mūsų tikslas buvo pažvelgti į Lietuvos politinio elito raidą, išsiaiškinti, kaip keitėsi jo sandara, išreikšta amžiaus, lyties, tautybės, išsilavinimo bei gyvenamosios vietos kategorijomis. Lietuvos politinių elitų morfologijos kokybinės kaitos analizėje elitų atstovais paimti parlamentų deputatai.

1 grafikas. Socialinio kismo dinamika pagal amžiaus rodiklį, 1990-2000

elit_l1.gif (4306 bytes)

Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų ir Centrinės Europos šalyse, parlamentas po nepriklausomybės atgavimo buvo santykinai jaunas. A. Krupavičiaus duomenimis, Lenkijoje ir Estijoje panašiu laikotarpiu vidutinis parlamentarų amžius siekė 43,2 metus, Vengrijoje ir Lietuvoje atitinkamai 45,8 ir 47,7 metų.

Nuo 1990 m. vidutinis Lietuvos parlamentarų amžius padidėjo atitinkamai: 1992 m. iki 49,9 ir 1996 m. iki 49,2 metų. Šiame kismo grafike matoma minėta tendencija: 1992 m., palyginti su 1990 m., ryškus parlamentarų iki 40 m. amžiaus skaičiaus mažėjimas ir vyresnių nei 60 metų amžiaus skaičiaus didėjimas. Šiame laikotarpyje kismas pats intensyviausias. 1996 m., palyginti su 1992 m., vėl pastebimas jaunų deputatų iki 40 m. amžiaus skaičiaus didėjimas.

2 grafikas. Socialinės kaitos dinamika pagal amžių (duomenys %, palyginti su 1990-1992 m.)

elit_l2.gif (4153 bytes)

Per stebimąjį laikotarpį matome vyresnių nei 60 metų amžiaus parlamentarų skaičiaus padidėjimą ir parlamentarų iki 40 metų amžiaus skaičiaus mažėjimą. Galima daryti išvadą, kad parlamentas „sensta“.

3 grafikas. Socialinio kismo dinamika pagal lytį, 1990-2000 m.

elit_l3.gif (4032 bytes)

Po 1996 metų parlamente ženkliai pasikeitė lyčių proporcija: moterų deputačių skaičius išaugo daugiau nei du kartus. Tai rodo ypač intensyvų lyčių proporcijos kismą. Elitologo A. Krupavičiaus manymu, tokį pokytį lėmė politinės Seimo konfigūracijos poslinkis į dešinę, kadangi Lietuvos konservatoriai nuo 1992 m. siekė bent minimalios moterų ir vyrų atstovavimo pusiausvyros partiniame elite ir Seime (Krupavičius ,1998, 203).

4 grafikas. Socialinės kaitos dinamika pagal lytį (duomenys %, palyginti su 1990-1992 m.)

elit_l4.gif (3978 bytes)

Kaitos grafikas aiškiai rodo minėtą tendenciją: moterų atstovavimas 1996-2000 m. Seime, palyginti su 1990-1992 metų Atkuriamuoju Seimu, išaugo daugiau nei 100 %. Moterų atstovavimu parlamente Lietuva aiškiai išsiskiria iš Baltijos šalių, Rytų ir Centrinės Europos valstybių:

1 lentelė. Moterų atstovavimas naujųjų demokratijų parlamentuose, 1996- 1997 m.

EstijaLatvijaBulgarijaČekijaLenkijaRumunijaVengrija1997 m.1996 m.1997 m.1997 m.1996 m.1997 m.1996 m.12,87 %8,0 %10,83 %17,64 %13,04 %7,28 %11,39 %

(lentelės duomenys: Krupavičius, 1998, 204)

5 grafikas. Socialinio kismo dinamika pagal tautybę, 1990-2000 m.

elit_l5.gif (4309 bytes)

Ir 1992, ir 1996 metais Lietuvos parlamentas tampa vis labiau homogeniškas tautine prasme: kiekviename naujame parlamente vis mažėja tautinių mažumų atstovų. Lenkų tautybės parlamentarų intensyviausiai mažėjo 1996 m., o rusų – 1992 metais. Nors kitų tautinių mažumų parlamentarų skaičius 1996 m. labai išaugo, tačiau tai vertinti sunku dėl tikslių duomenų stygiaus. Lietuvių skaičius šiek tiek išaugo 1992 m., palyginti su 1990 m. ir išliko panašus 1996 m.

6 grafikas. Socialinės kaitos dinamika pagal tautybę (duomenys %, palyginti su 1990-1992 m.)

elit_l6.gif (3908 bytes)

Gausiausių tautinių mažumų (lenkų ir rusų) atstovavimas Lietuvos parlamente 1990-2000 m. aiškiai sumažėjo.

  1. Krupavičius akcentuoja tris pagrindines šios tendencijos priežastis:
  1. Politinis nelietuvių aktyvumas Lietuvoje nuo 1988 m. ir demokratizacijos pradžios buvo žemesnis nei lietuvių.
  2. Tam tikra dalis nelietuvių skeptiškai reagavo į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.
  3. Rusai ir lenkai nuo 1990 m. mėgino įteisinti etnines partijas (Lenkų rinkimų akcija ir Rusų sąjunga), tačiau dėl tautinių mažumų išsisklaidymo pagal gyvenamąją vietą šios etninės politinės organizacijos galėjo potencialiai laimėti vietas į Seimą tik vos keliose vienmandatėse apygardose (Krupavičius, 1998, 205).

Ši tendencija rodo, jog tautinės mažumos nėra pakankamai gerai integruojamos į Lietuvos politinę veiklą.

7 grafikas. Socialinio kismo dinamika pagal išsilavinimą, 1990-2000 m.

elit_l7.gif (4366 bytes)

1992 ir 1996 m. šiek tiek sumažėjo Seimo deputatų su aukštuoju išsilavinimu ir žymiai išaugo aukštesnįjį išsilavinimą turinčių deputatų skaičius. Intensyviausias išsilavinimo kriterijų kismas būdingas 1992 metais.

8 grafikas. Socialinės kaitos dinamika pagal išsilavinimą (duomenys %, palyginti su 1990-1992 m.)

elit_l8.gif (4418 bytes)

Per šį laikotarpį Lietuvos parlamento sudėtis tapo heterogeniškesnė, palyginti su 1990 m., kadangi padidėjo aukštesnįjį bei vidurinį išsilavinimą turinčių deputatų skaičius. Tai rodo skirtingų visuomenės grupių platesnį atstovavimą parlamente.

9 grafikas. Socialinio kismo dinamika pagal gyvenamąją vietą, 1990-2000 m.

elit_l9.gif (5170 bytes)

Pagal gyvenamosios vietos kriterijų, Vilniaus politikų skaičius parlamente vis didėja, Kauno ir Panevėžio – mažėja, o Klaipėdos atstovų skaičius lieka pakankamai stabilus. 1992 m. kitų Lietuvos regionų atstovavimas išaugo ir 1996 metais liko iš esmės nepakitęs. Intensyviausiai kito Šiaulių deputatų skaičius 1996 metais.

10 grafikas. Socialinės kaitos dinamika pagal gyvenamąją vietą (duomenys %, palyginti su 1990-1992 m.)

elit_l10.gif (4653 bytes)

Nagrinėjamame laikotarpyje, augant vilniečių parlamentarų skaičiui, kitų keturių didžiųjų Lietuvos miestų atstovų mažėja. Bendras penkių didžiųjų Lietuvos miestų deputatų skaičius 1990-2000 m. sudarė 76,6-83,33 % visų parlamentarų. Tai rodo palyginti menką kitų miestų ir regionų politinį aktyvumą. Galima manyti, kad Kauno atstovų skaičiaus mažėjimas rodo menkesnę jo politinę svarbą. Kita vertus, Klaipėdos deputatų skaičiui išliekant daugmaž stabiliam, galima tikėtis didėsiančios uostamiesčio politinės, ekonominės, kultūrinės ir socialinės reikšmės Lietuvos gyvenime.

Apibendrinant tyrimo rezultatus, galima daryti keletą išvadų apie Lietuvos politinių elitų formavimąsi. Pirmiausia, išryškėja Lietuvos politinių elitų amžiaus senėjimas. Antra, nagrinėjamuoju laikotarpiu ženkliai auga moterų parlamentarių skaičius – palyginti su kitomis postkomunistinėmis šalimis, Lietuva šiuo požiūriu aiškiai pirmauja. Trečia, tautiniu požiūriu heterogeniškas parlamentas rodo ne tik tautinių mažumų interesų paisymą, bet ir jų integraciją į visuomenės politinį gyvenimą. Šiuo požiūriu Lietuvos politiniuose elituose vyksta atvirkštinis procesas: tautiniu požiūriu parlamentas tampa vis homogeniškesnis, jame mažėja tautinių mažumų atstovų skaičius. Ketvirta, būdingas akivaizdus aukštesnįjį išsilavinimą turinčių parlamentarų skaičiaus padidėjimas aukštąjį išsilavinimą turinčių parlamentarų atžvilgiu, beveik nepakitus vidurinįjį išsilavinimą turinčių deputatų skaičiui. Ši tendencija atspindi platesnį skirtingų visuomenės grupių atstovavimą. Penkta, daugiau nei ¾ parlamentarų yra iš didžiųjų miestų, o vilniečiai sudaro daugiau nei pusę visų parlamentarų. Tai rodo santykinai mažą kitų regionų politikų aktyvumą. Nors jų skaičius auga, tačiau paskutiniame Seime ne penkių didžiųjų Lietuvos miestų atstovų skaičius yra pustrečio karto mažesnis nei vilniečių. Taigi ypač ryškiai kintant tokiems politinių elitų morfologijos komponentams kaip lytis ir išsilavinimas, o kitose morfose vykstant aiškių kokybinių pokyčių neišreiškiantiems procesams, galima manyti, jog politinių elitų formavimasis Lietuvoje dar pakankamai aktyvus – tai būdinga visoms postkomunistinėms šalims.

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *