“Naujoji politinė kultūra” kaip naujas politinio gyvenimos stilius

iandien Lietuvoje auga susidomėjimas visuomenės politinio elgesio ir jį valdančių taisyklių pažinimu. Sudėtingi, sunkiai apčiuopiami ir atpažįstami pereinamojo laikotarpio procesai apima ne tik ekonominius, politinius ir socialinius pokyčius, bet ir visuomenės sąmonėje vykstančius pasikeitimus, kurie yra labai reikšmingi, nustatant tolimesnę visuomenės vystymosi raidą.

Kaip parodė 1994 metais atliktas Naumano fondo tyrimas, Lietuvoje buvo būdinga: “pavaldinių” politinė kultūra (tai yra, gyventojų orientacija į politinius institutus, nejaučiant didesnės atsakomybės); jausmų dominavimas, vertinant politinius reiškinius; mitologinis mąstymas (politiniai mitai atspindi žmonių norus ir padeda organizuoti masių veiklą); ryškus visuomenės gyvenimo ideologizavimas ir politizavimas; nesugebėjimas kolektyviai spręsti problemų. Lietuvos politinė kultūra apibūdinama kaip palanki autoritariniam režimui,išeinant iš visuomenės gyvenimo supaprastinimo, polinkio vertinti pagal skalę “gera-bloga”(16, 91). Ir politinės sociologijos specialisto M. Degučio nuomone, Lietuvoje vyraujanti politinė kultūra atitinka autoritatinį režimą, kuris savo piliečius suvokia kaip pavaldinius ir reikalauja iš jų paklusnumo. Politinis pasyvumas sudaro prielaidas neatsakingumui, todėl visuomenei gresia politiškai ir ekonomiškai privilegijuotų žmonių savivalė. Iš valdžios daug tikimasi, bet nedaug daroma, kad kas nors pasikeistų; iš to kyla susvetimėjimas valstybės gyvenimui ir besiplečiantis vertybių chaosas. M. Degučio nuomone, Lietuvoje egzistuoja politinio elito ir piliečių atotrūkis. Tai yra ir politinės kultūros, ir pačios politinės sistemos problema (10).

Politinės kultūros tyrinėtojas L. Diamond mano, kad demokratija negalima be šalies piliečiams būdingų vertybių ir orientacijų rinkinio: nuosaikumo, tolerancijos, pilietiškumo, efektyvumo, pažinimo ir dalyvavimo (11, 8). Mokslininkų Almondo ir Verba, Inkeleso ir Smitho darbai rodo, jog šalys labai skiriasi pagal politiškai svarbius įsitikinimus, vertybes bei nuostatas ir kad šiuos politinės kultūros elementus šalies viduje įtakoja gyvenimo patirtis, išsilavinimas, socialinė klasė. Mokslininko Lucian Pye teigimu, politinė kultūra kiekvienoje visuomenėje yra ne tik atsitiktinis darinys, bet atstovauja suderintus modelius, kurie dera tarpusavy ir palaiko bei stiprina vienas kitą. Jo nuomone, tai nereiškia, kad visos socialinės grupės turi tą pačią politinę kultūrą ar kad vertybės ir tikėjimai yra vienodai paplitę visos populiacijos mastu – elitas paprastai turi skirtingas vertybes ir normas, tuo pačiu – ir daugiausiai informacijos apie sistemą. Skirtingos etninės ir regioninės grupės vienos šalies ribose taip pat dažnai turi skirtingas vertybines sitemas ir pasaulėžiūrą. Skirtingos tikėjimų ir normų sistemos gali būti būdingos skirtinguose instituciniuose dariniuose, tokiuose kaip kariuomenė, biurokratija, universitetas. Šalia politinės kultūros egzistuoja politinės subkultūros.

Nors politinės kultūros sampratos užuomazgos siekia Antikos, ir įvairiais laikotarpiais vyravo viena ar kita samprata, daugiau ar mažiau atitinkanti šiuolaikinį politinės kultūros terminą, moksliniai politinės kultūros tyrimai prasidėjo tik XX amžiuje. Šiandien šalia klasikinių politinės kultūros sampratų atsiranda naujos, atspindinčios specifines jos sritis. Šis straipsnis skirtas apžvelgti šiuolaikinio amerikiečių sociologo Terry Nickols Clarko “naujosios politinės kultūros” (arba NPK) sampratą.

Mexico City at Twilight

T.N. Clark jau nuo aštuntojo dešimtmečio domisi politiniais reiškiniais ir jų pokyčiais, ypatingą dėmesį skirdamas miestų problematikai. Naujausiuose darbuose jis pristato naują reiškinį – “naujosios politinės kultūros” koncepciją. Naujoji politinė kultūra – tai nuo 1970 metų daugelyje šalių plintantis naujas politikos stilius, kuris apibrėžia naujas politinio žaidimo taisykles, iškelia naujus klausimus ir jų sprendimo būdus. Globalinės politinės transformacijos, susijusios su “naujosios politinės kultūros” vystymusi, apima įvairiausias kasdieninio gyvenimo sferas, pradedant šeima ir baigiant tarpvalstybiniais politiniais institutais. “Naujoji politinė kultūra” – tai daugialypiai pokyčiai, kurių dėka formuojasi nauji vadovavimo, veikimo, atstovavimo modeliai, iškyla naujos problemos bei interesai, kinta nusistovėję žmonių santykiai.

Kuo NPK skiriasi nuo tradicinių požiūrių? Štai keletas jos bruožų: “naujosios politinės kultūros” atstovai domisi tokiomis problemomis, kaip piliečių demokratija, aplinkosauga, gėjų teisės, abortai – tai yra, vartojimo ir gyvenimo būdo klausimais. Ji pasižymi tuo, kad nebėra visapusiškų lyderių – lyderiavimas kinta, priklausomai nuo problemos: pavyzdžiui, vieni lyderiai aktyviai pasisako abortų klausimu, kiti – dėl aplinkosaugos problemų. Šie “atskirų problemų” lyderiai tuo aktyvesni, kuo aktyvesni piliečiai bei žiniasklaidos priemonės.

NPK apibrėžia naujas politinio žaidimo taisykles, mesdama iššūkį dviem ankstesnėms politinėms tradicijoms: klasių politikai ir klientelizmui. Autoriaus nuomone, pastarųjų 20 metų pokyčiai nulėmė tai, kad tradicinis klasių politikos modelis, klasikinis kairės-dešinės skyrimas nebegali paaiškinti dabartinės situacijos. Iškyla naujos problemos ir klausimai, socialinė stratifikacija yra išreiškiama naujais būdais. Nuo 1970-ųjų iškilo nauji neklasinio pobūdžio nesutarimai, susiję su lytimi, rase, regioniniu lojalumu, seksualinėmis preferencijomis, ekologinėmis problemomis bei platesniu piliečių dalyvavimu.

Business Meeting at a Conference Table

Clarko nuomone, globaliniai NPK sukelti pokyčiai lemia tradicinių politinių hierarchinių sistemų (tarybinis komunizmas, Italijos politinė sistema (1993 m.), daugelio posovietinių šalių socialistinės partijos) griuvimą. Buvusios socialistinės šalys pereina nuo valstybinio centralizmo prie piliečių dalyvavimo valdyme ir rinkos individualizmo. Šis hierarchijų žlugimas akivaizdus ne tik politinėje sferoje, bet ir visuomenės gyvenime, pavyzdžiui, mokymo įstaigų personalo santykiuose bei šeimose, kur žmonos ir vaikai įgauna vis daugiau laisvės.

T.N. Clarkas išskiria esminius “naujosios politinės kultūros” elementus:

  1. Naujoji politinė kultūra naujai apibrėžia klasikinį kairės-dešinės kontinuumą -tradicinė “kairė” vis labiau išreiškia socialinius, o ne tradicinius klasių politikos klausimus, ir karščiausi politiniai disputai vyksta ne dėl nuosavybės ar gamybos priemonių kontrolės, o dėl socialinių problemų.
  2. NPK atskiria finansinius ir socialinius klausimus. Socialiniai klausimai reikalauja ir socialinio “priėjimo”, taigi piliečių, lyderių bei partijų nuostata socialinių klausimų atžvilgiu nebegali būti išvedama iš jų pozicijos finansinių klausimų atžvilgiu. Vis dažniau orientuojamasi į tokius problemas, kaip tolerancija naujų moterų vaidmenų, multikultūralizmo ar panašių socialinių klausimų atžvilgiu.
  3. Pabrėžiamos socialinės problemos. Jos tampa gerokai reikšmingesnėmis už finansinus ir ekonominius klausimus. Didėjant žmonių gerbūviui, augant pragyvenimo lygiui, vis didesnis dėmesys skiriamas gyvenimo būdui bei patogumams, ne tik ekonominėms problemoms.
  4. Išryškinamas rinkos ir socialinis individualizmas. Šios abi individualizmo formos skatina skeptiškai vertinti tradicinius kairiųjų politikos klausimus, pavyzdžiui, pramonės nacionalizavimą ar gerbūvio valstybės augimą.
  5. NPK atstovai suabejoja “gerovės valstybe” (welfare state). NPK piliečiai bei lyderiai teigia, kad “vadovavimas”, kaip centralizuotas valstybinis planavimas, yra netinkamas daugeliui ekonominių bei socialinių paslaugų. NPK iškelia “paslaugų efektyvumo” problemą, skeptiškai vertindama didelio centralizuoto biurokratinio aparato darbą. “Naujosios politinės kultūros” atstovai nori decentralizuoti administraciją arba sudaryti sutartį su kitomis vyriausybėmis ar privačiomis firmomis, jei jos dirba geriau. Jų nuomone, tautinės valstybės yra pernelyg didelės, nutolusios nuo piliečių ir jų neatstovaujančios. Federalizmas ir regionalizmas pateikia nauųs modelių, ir vis dažniau girdisi šūkiai: “maža yra gražu” arba “galvok globaliai, bet veik lokaliai”. Šį reiškinį patvirtina pasauliniai pavyzdžiui: konfliktai buvusioje TSRS bei Jugoslavijoje suskaldė didžiausius junginius į konfederacijas; JAV ir Britanijoje nepelno ir visuomeninės organizacijos yra labai reikšmingos, jos netgi formuoja valstybinę politiką sveikatos, išsilavinimo, visuomeninių paslaugų ir kitais svarbiais klausimais. Visame pasaulyje auga kaimyninių bendrijų, klubų, įvairių mažų asociacijų, orientuotų į konkrečią problemą, reikšmė. Toks decentralizuotas atskirų problemų sprendimo būdas sudaro sąlygas, kad tuo užsiimančios organizacijos, institutai ar asmenys yra atsakingesni piliečiams. Tačiau tai sukelia problemų, teikiant bendras visuomenines gėrybes ir sprendžiant nacionalinio masto problemas, tokias kaip valstybės gynyba ar nuosekli užsienio politika.
  6. “Problemos politikos” reikšmės didėjimas ir platesnis piliečių dalyvavimas; hierarchinių politinių organizacijų nykimas. Augant “problemos politikos” reikšmei bei piliečių dalyvavimui politikoje, mažėja hierarchinių politinių organizacijų svarba. NPK prieštarauja tradicinei biurokratijai, partijoms ir lyderiams. “Naujieji socialiniai judėjimai” ir “problemos politika” leidžia tiesiogiai bendrauti vyriausybei ir rinkėjams. Aktyvūs piliečiai nebenori būti traktuojami kaip paklusnūs “subjektai” arba “klientai”. Jie kelia naujus klausimus ir formuluoja naujus reikalavimus vyriausybei. Auga visuomenės informavimo priemonių reikšmė. Naujos problemos bei jų gvildenimas greitai iškyla ir dažnai kinta, o tai verčia NPK lyderius būti nepastovius.
  7. Naująją politinę kultūrą remia jaunesni, labiau išsimokslinę, turtingesni individai ir visuomenės. NPK iškilo kartu su pokyčiais ekonomikoje ir šeimoje, ir jos plėtrą skatina mažėjanti socialinė ir ekonominė hierarchija, didėjantis piliečių dalyvavimas politiniame gyvenime, didėjantys vertybinis konsensusas bei žiniakslaidos įtaka.

Tačiau kaip gi atsiranda tas naujas politinis stilius? Čia Clark akcentuoja tokius pokyčius bei juos nulemiančias sąlygas:

A. Hierarchijos teiginiai

Business Man Jumping for Joy in Paris

Hierarchiją Clark suvokia kaip vertikalią individų ar jų grupių diferenciaciją tokių kriterijų, kaip pajamos, statusas ar galia, atžvilgiu. Socialinių, ekonominių ir politinių hierarchijų veikimas sukelia prieš jas pačias nukreiptas reakcijas. Tai Clark pavadina Sulyginimo principu: veikdama hierarchija nulemia antihierarchinių judėjimų atsiradimą. Šis Sulyginimo principas gerai paaiškino XIX a. pabaigos – XX a. vidurio visuomenių konfliktus. Tačiau nuo 7-ojo dešimtmečio hierarchijos taip susilpnėja, kad sąlygoja visiškai kitokią dinamiką. Autoriaus teigimu, “hierarchijai nykstant, kartu mažėja ir žmonių noras “investuoti” savo energiją į prieš ją nukreiptus judėjimus”(7, 36). Piliečiai verčiau linkę dalyvauti naujose veiklos rūšyse. Hierarchijos smukimas sąlygoja judėjimų, nebesusijusių su ja, įvairovę. Su jos nykimu mažėja antihierarchinių judėjimų skaičius ir atsiranda “naujoji politinė kultūra”, nes įvairių grupių ir asociacijų įgaliojimai nukreipti ne tiek prieš hierarchiją, kiek skirti specifinių jų narių interesų gynimui.

B. Įgaliojimo teiginiai

Judėjimų formavimasis turi savas prielaidas ir poreikius. Tam, kad piliečiai mobilizuotųsi į judėjimus, būtina vystyti jų įgūdžius ir interesus, reikalingus organizuotų grupių formavimui ir dalyvavimui jose. Šie įgūdžiai – gana naujas reiškinys. Daugumoje pasaulio šalių dešimtmečių bėgyje politinės partijos pasirinkdavo savo kandidatus, minimaliai dalyvaujant paprastiems piliečiams, tiesiog pateikdami rinkėjams baigtinį kandidatų sąrašą. Tačiau situacija pakito. Didėjant piliečių socialiniam kapitalui, kurį formuoja išsilavinimas, bendravimo įgūdžiai, dalyvavimo savanoriškose asociacijose patirtis, socialinių kontaktų tinklas, jie dažniau įsijungia į “problemos” organizacijas ir patys siekia spręsti savo problemas. Įgaliojimo principas teigia, kad individai įgyja organizacinių ir bendravimo įgūdžių ir jų dėka dalyvauja pilietinių ir politinių grupių veikloje. Įgaliojimo objektais tampa patys piliečiai. Šį procesą sąlygoja įvairūs veiksniai: didesnis išsimokslinimas, žiniasklaidos priemonių plitimas, pajamos, platesnius tarpasmeninius santykius nulemiantys užsiėmimai, keliavimas, dalyvavimas pilietinėse organizacijose.

XX a. pabaigoje Sulyginimo ir Įgaliojimo principai nevienodai apima įvairių šalių socialinę ir pilietinę dinamiką: vienose šalyse jie pasireiškia daugiau, kitose – mažiau. Skandinavijoje išlieka stiprios sąjungos ir socialistinės partijos; Jungtinė Karalystė laikosi aiškios klasių politikos; daugumoje mažiau išsivysčiusių šalių išlikusi griežta hierarchija. Tačiau ir čia vyksta pokyčiai. Kodėl šie pokyčiai atsiranda ir plinta vienuose regionuose pasireikšdami daugiau, kituose – mažiau? Šių procesų veikimą įtakoja bendros struktūrinės sąlygos.

C. Struktūrinės sąlygos

Įgaliojimo įgūdžiai yra individualūs. Jų pasireiškimui labai svarbus yra visuomeninis kontekstas, aplinka, kurioje vyksta politiniai procesai. Tokios struktūrinės charakteristikos kaip piliečių politinio konflikto ar konsensuso lygis, tolerancija politinės opozicijos atžvilgiu ir t.t. sudaro sąlygas “naujosios politinės kultūros” elementų bei jų plitimą skatinančių veiksnių atsiradimui. Struktūrinės sąlygos, be abejo, gali ir stiprinti egzistuojančias partijas bei slopinti naujų politinių judėjimų plitimą.

“Naujosios politinės kultūros” atsiradimą įtakoja eilė įvairių sąlygų bei prielaidų, kurias T.N. Clarkas aptaria savo darbuose. Apibendrinant galima teigti, kad NPK turi didesnes galimybes atsirasti miestuose, regionuose ir šalyse, kur yra daugiau išsimokslinusių piliečių, aukštesnės pajamos ir bendras pragyvenimo lygis, daugiau aukštąja technologija paremtų darbų bei mažiau hierarchijos. NPK tendencijos labiau paplitusios tarp protestantų, kur yra silpnas klientelizmas, profesionaliu vadovavimu pasižyminčiose šalyse, kuriose piliečiai aktyviai naudojasi žiniasklaida.

Atskirai Clark pažymi šiuos ekonominius, vadovavimo bei socialinius veiksnius, įtakojančius “naujosios politinės kultūros” sklaidą.

A. Ekonominiai veiksniai – tai a) agrikultūros ir apdirbamosios pramonės smukimas bei aukštosios technologijos ir informacijos panaudojimo plitimas; b) individualių pajamų didėjimas, lemiantis įtampos tarp skirtingų pajamų grupių mažėjimą. Šie veiksniai lemia rinkos individualizmą, kuris savo ruožtu veda prie “naujosios politinės kultūros” plėtros.

Kiek plačiau panagrinėsiu kiekvieną šių veiksnių. Clark teigia, kad trys pagrindiniai ekonominės organizacijos pokyčiai, rodantys hierarchijos nykimą, yra: 1) žemės ūkio bei šeimyninių įmonių reikšmės mažėjimas XX amžiaus pradžioje; 2) didelių apdirbimo pramonės įmonių reikšmės išaugimas ir nuosmukis XX a. bėgyje; 3) mažų, išvystyta technologine baze pagrįstų įmonių reikšmės augimas XX a. pabaigoje. Kinta šių trijų organizacinių darinių proporcijos, t.y., darbo jėgos procentas kiekviename jų, kadangi šiuo metu daugėja asmenų, dirbančių mažose įmonėse. Kinta ir darbuotojų atliekamos veiklos pobūdis: modernių technologijų taikymas leidžia atsisakyti fizinio, specialaus pasiruošimo nereikalaujančio šabloniško darbo bei plataus biurokratinio kontrolės aparato. Naujas darbo stilius reikalauja profesionalių autonomiškų sprendimų, egalitarinio bendradarbiavimo; darbuotojai skatinami prisiimti daugiau atsakomybės ir yra dosniau atlyginami už individualų indėlį į darbo procesą. Didėjant specializacijai ir tuo pačiu – pajamoms, auga ir galimybės rinktis bei patenkinti įvairius skonius. Iš kitos pusės, augančios pasirinkimo galimybės reiškia, kad įmonėms vis sunkiau yra planuoti ateičiai, ir joms reikalinga decentralizuota sistema, galinti operatyviai reaguoti į pasikeitimus, todėl hierarchija įmonėse silpnėja.

Antras svarbus veiksnys ekonomikoje, prisidedantis prie “naujosios politinės kultūros” plitimo, kaip jau minėta, yra individų pajamos, augančios kartu su ekonomikos vystymusi. Didesnės pajamos nulemia pokyčius politinėje kultūroje. Augantis bendras gerbūvis keičia tradicinę supriešintą turtingųjų – neturtingųjų situaciją, nes mažėjant pajamų skirtumams, mažėja ir įtampa tarp nevienodas pajamas gaunančių individų, todėl mažėja tradicinių partijų, išsidėsčiusių “kairės-dešinės” kontinuume, įtaka.

Gay Freedom Day Parade in San Francisco

B. Vadovavimo veiksniai – juos Clark apibrėžia kaip ištobulintas gerovės valstybės programas, kurios išsprendė daugelį praeityje aktualių problemų. Kadangi tokių problemų lieka vis mažiau ir jos darosi ne tokios reikšmingos, tai visuomenės parama gerovės valstybės programoms ir pačiai vyriausybei mažėja.

Ekonominiai ir vadovavimo pokyčiai lemia naujų problėmų kėlimą. Auga socialinių problemų reikšmė, pavyzdžiui, reikalavimai visų ar daugumos piliečių teises suteikti mažumoms arba naujoms grupėms. Pavyzdys – feminizmas, reikalaujantis suteikti moterims vienodas teises ir galimybes darbe, šeimoje ir kitose socialinėse institucijose. Teisių reikalauja etninės mažumos, imigrantai, rasinės subgrupės, jaunimas, vyresnio amžiaus žmonės, homoseksualistai, neįgalieji ir pan. Vyksta pilietinių teisių išplėtimas naujoms grupėms (vaikams, gyvūnams ir kt.) bei naujoms politinėms sritims (pavyzdžiui: ar piliečiai turi teisę deginti vėliavą?).

        C. Socialiniai veiksniai: čia Clark išskiria du pokyčius:

a) Mažesnė šeima, susijusi su tokiais pokyčiais, kaip didelės šeimos nykimas, šeimos įtakos individo išsimokslinimui ir užimtumui mažėjimas. Šie pokyčiai lemia hierarchijos nykimą šeimoje.

b) Kitas socialinis veiksnys – aukštesnis išsimokslinimas ir didesnis žiniasklaidos išplitimas. Kaip minėta, radijas ir TV veikia kaip politinės informacijos sklaidos ir apsikeitimo mechanizmas, susiejantis politinį lyderį ir atskirą pilietį. Žiniasklaida įtakoja politines nuostatas ir elgesį, informuodama rinkėjus apie politinį gyvenimą. Clarko nuomone, “Žiniasklaida piliečiams suteikia didesnę galią, pateikdama jiems daugiau informacijos ir naujus politikos ir valdžios suvokimo būdus”(7, 159). Tuo tarpu aukštesnis išsimokslinimas skatina remti tokius interesus kaip pilietinės teisės, laisvės, tolerancija ir pan.

Clark teigia, jog šie trys socialiniai veiksniai: mažesnė šeima, aukštesnis išsimokslinimas ir didesnė žiniasklaidos įtaka – didina toleranciją individualių ir grupinių skirtumų atžvilgiu, kuri, savo ruožtu, lemia “naujosios politinės kultūros” plėtrą.

Taigi,T.N. Clarko “naujosios politinės kultūros” koncepcija leidžia apjungti daugelio mokslininkų darbuose fiksuotas naujas tendencijas ir pokyčius. Jų sintezė atskleidžia naujus šiuolaikinio politinio gyvenimo aspektus. Clarko teorija, nors kartais ir pasižyminti tam tikru supaprastinimu, schematiškumu, yra reikšmingas bandymas apibendrintai atskleisti dinamiškos, smarkiai nuo tradicinio suvokimo nutolusios mūsų dienų politinės kultūros kintantį vaizdą.

Leave Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

.